Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Sevilijos spalvos
Sevilija turi savo firmines spalvas. Jos tokios ypatingos, kad pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Albero – geltona garstyčių ir Carmesi – tamsiai raudona, dar vadinama giliai purpurinė. Šios dvi yra labiausiai pastebimos vaikštant po Seviliją. Jomis dažytos Plaza de Toros, Palacio de San Telmo, Palacio de las Dueñas, Basilica de la Macarena, Plaza de la Alfalfa barų ir dar daugybė kitų pastatų sienos.
Tas švelnus žodis Salobreña
Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.
Kadisas. Meilė iš antro karto
Jei iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjote Cádiz, nepergyvenkite – jums bus suteikta antra galimybė. Užsimerkite, giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpdami bandykite žvilgtelėti dar kartą. Ir vėl širdis nesuvirpėjo? Viskas aišku - eikite pas okulistą arba kardiologą, nes joks sveikas žmogus neatsispirs Kadiso žavesiui. Taip apie savo mylimą miestą mano kiekvienas gaditanos - šio miesto gyventojas. Bet tik mylintys jį besąlygiškai save vadina dar švelniau - gaditas.
Nerja. Pašauki mane
„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.
Kai tunas nėra tunas
Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.
Dėmesio! – Ateina pavasaris, stebėkite ženklus
Praktiški realistai pavasario laukia kantriai plėšydami kalendoriaus lapelius. Pesimistai – pavasarį pripažįsta tik tada, kai išjungiamas centrinis šildymas. Optimistai pavasariu džiaugiasi vos pragydus pirmam paukšteliui. O kada pavasaris ateina andalūzams?
Nes čia švyturys…už nugaros
Jie vaizduojami daugybėje istorijų, eilėraščių ir paveikslų. Tai vilties, saugumo ir atsparumo simboliai. Švyturiai šimtmečius vaidino gyvybiškai svarbų vaidmenį jūrų navigacijoje. Nors laikui bėgant jie technologiškai vystėsi, pagrindinė funkcija išliko nepakitusi: padėti rasti kelią namo iš jūros grįžtantiems. Šiandien kviečiame su mumis aplankyti tris garsius ir unikalius Andalūzijos švyturius.
Empedrado granadino. Dėliojame akmenukus
Besigrožintiems Sevilijos senamiesčiu patariame pakelti akis ir įdėmiau patyrinėti namų fasadus, o Granadoje kviečiame dažniau žvalgytis po kojomis. Ir ne tik tam, kad neįliptumėte į šuns paliktą siurprizą ar pataikytumėte koją ant laiptelio. Kai kuriose miesto vietose kviečiame įdėmiau apžiūrėti ir pasigrožėti raštuotu grindiniu, sudėliotu iš nugludintų akmenukų.
Žalieji imigrantai
Augalai geriausiai auga ten, kur randa geriausias sąlygas ir patiria mažiausią konkurenciją. Tačiau žmogus linkęs įsikišti į natūralios evoliucijos procesus - pakoreguoti ir sąlygas ir konkurenciją, todėl daugybė augalų po pasaulį išplito žmogaus pagalba. Į Ispaniją buvo atvežta daugybė kitų kraštų augalų – tiek iš užjūrio kolonijų, tiek iš panašaus klimato šalių. Vieni atvežti dėl grožio, kiti dėl naudos. Daugybė tų augalų puikiausia prigijo ir net užgožė vietines rūšis, todėl tapo nepageidaujami.
Visos Ispanijos aikštė
Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys – kas bėgioja, kas užsiima joga, kas dainuoja, kas vaikštinėja parko takeliais ar skliautuotais koridoriais. Po aikštę slenka ir organizuotos ekskursijos - kol jų vadovai pasakoja aikštės ir parodos istoriją, žioplinėjantys paaugliai karstosi laiptų turėklais ir darosi selfius.
Frigiliana be klaidų
Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai „Frigilianą“ idealiai ištars net ir plungiškis.
Apie Marbėją svajoti galima
Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių".
La cartuja (ne)sala
Seviliečiai ir patys gerai nežino kas pas juos vadinama sala. Kas vadinam dešiniuoju miesto upės krantu ir kur dingo kairysis. Guadalkivyro upė per visą Sevilijos istoriją buvo tiek sukinėjama ir keitė vagą pati, kad kai kurios miesto dalys vis dar pavadinime turi keistų, su dabartine padėtimi nelabai susijusių, asociacijų.
Kadiso balkonai
Frazė „mano namas – mano tvirtovė“ originale skamba kiek konkrečiau – „Anglo namas yra jo tvirtovė“. Taip yra pasakęs garsus XVII amžiaus britų advokatas Edvardas Kukas, teisme teigdamas, kad anglo nuosavybė yra neliečiama. O štai Kadiso miesto gyventojai savo namus vertė tvirtovėmis ne žodžiais o darbais.
Seniausia Ispanijos Plaza de Toros
Kadaise koridos Ispanijoje vykdavo platesnėse miestų gatvėse ir aikštėse; miesto mugių, turgaus ar didesnių švenčių proga. 1804 metais, sukėlusi daug triukšmo, vartus atvėrė pirmoji “Plaza de Toros“. Nuo šios datos skaičiuojama naujoji "Tauromaquia" era.
¡Guiri guiri ven aquí!
Guiri – taip XIX a. Ispanijos pilietinių karų metu buvo vadinami samdomi kareiviai, o po gero šimtmečio šis pavadinimas netikėtai prilipo ir užsienio turistams. Tačiau ne visiems, o labiausiai demonstruojantiems unikalius elgesio ar išvaizdos ypatumus.
Comares – Aksarkijos balkonas
Užlipęs ant aukštos kalno atbrailos Comares miestelis baltuoja iš visų pusių, yra matomas net nuo jūros pakrantės ir vadinamas Balcón de la Axarquía. Atrodo visai arti ranka pasiekiamas, bet kalnų serpantinais vinguriuosite gerą pusvalandį.
Kita Sevilijos istorija
XVII amžiaus Sevilija buvo kontrastų miestas. Viena vertus – galingas ir spalvingas, kupinas turtų ir nuostabių paminklų, o iš kitos - paženklintas skurdo ir ligų. Iki amžiaus vidurio tragiški įvykiai sužlugdė Ispaniją, kuri virto antrarūše pasaulio galia, o Sevilijoje baigėsi klestėjimo amžius - miestas dar blizgėjo baroko auksu ir tuo pačiu jau duso nuo skurdo ir ligų
Kalnakasybos turizmas Andalūzijoje
Ši, lietuvio ausiai keistokai skambanti turizmo rūšis, Andalūzijoje pritraukia minias keliautojų iš viso pasaulio. Jie dievina šachtas, karjerus ir jų eksploatacijos mechanizmus. Nors nukasti kalnai, vario spalvos upės, uolose išgremžti karjerai ir bedugnės šachtos atrodo bauginančiai ir kelia klausimų dėl aplinkos saugumo ir ekologijos, yra daugybė žmonių, kurie su malonumu grožisi brutalios žmogaus jėgos sukurtais kraštovaizdžiais.
Tropikų perlas kalnų papėdėje
Rinkdamiesi kelionės maršrutą Andalūzijoje venkite išankstinių nuostatų, tokių kaip „nieko įdomaus, turistinis kičas, banalu“. Nekartą įsitikinome, kad užsukus į nieko nežadančią vietą gali nustebti taip, kad daug neabejodamas ją vėliau rekomenduosi kitiems. Almuñécar (reikėtų tarti almunjiekar) yra keistoje vietoje įspraustas Granados provincijos pakrantės miestelis.