Naujausios istorijos
Ispaniškai žuvis tunas yra atún, todėl jei užsimiršę restorane paprašysite „tuno“ galite likti nesuprasti. Tuna yra universiteto studentų brolija, kurios nariai, pasipuošę tradicine, senovinio kirpimo universiteto uniforma, apsiūta skiriamaisiais ženklais ir emblemomis, keliauja po pasaulį dainuodami, grodami, juokaudami ir visaip kitaip linksmindami publiką.
Feria yra triukšminga ir spalvinga miesto šventė - mugė, kurios metu švenčiama su „užmoju“. Nerasite dviejų vienodų ferijų - jas jungia gal tik tradicija moterims puoštis flamenco kostiumu, važinėtis karietomis, dainuoti ir šokti sevillanas ir negailėti ledukų ruošiant tradicinį feria gėrimą. Visa kita yra ilgos evoliucijos rezultatas - pavyzdžiui Sevilijos „Feria de abril“ yra puošni, tačiau tik „saviems“ skirta šventė, Chereso miesto pavasario feria skirta žirgams, chereso vynui ir flamenco, Malagos feria adaptavosi prie popturizmo poreikių, o mūsų miesto feria yra... Karališka.
Posakis apie viešą baltinių skalbimą Andalūzijoje yra natūraliai dviprasmiškas. Iš vienos pusės - tai specialiai skalbimui įrengta vieta, į kurią seniau kiekvieną popietę rinkdavosi moterys, nešinos skalbinių krepšiais, iš kitos - tai buvo puiki vieta pasidalinti naujausiomis žiniomis ir paskalomis.
Ispaniškuose miesteliuose į gatvę išeinančių namų langai yra apsaugoti tvirtomis metalinėmis grotomis. Mūsų nuolat klausia atvykę lietuviai: „Kam jos skirtos?!“ Šios grotos ispaniškai vadinamos la reja, o atsirado jos dar antikos laikais ir į Ispaniją atkeliavo iš Romos. Pradžioje grotos buvo naudojamos tik specifinės paskirties pastatuose – pvz. apsaugoti šventyklos turtą ar jas uždėdavo ant miesto kalėjimo langų. Tačiau X amžiuje situacija pasikeitė.
Labiausiai trikdantis susitikimo momentas tarpkultūrinėje aplinkoje bent jau man – tinkamas pasisveikinimas. Pamojuoti ranka, ar ją ištiesti? Linktelti galvą, kiek ilgai ir kiek žemai? Tapšnoti per petį ranka ar paglostyti? O bučiuotis? Kiek kartų ir nuo kurio žando pradėti?
Balandžiai yra monogamiški ir visa gyvenimą išlieka prisirišę prie lizdaviečių. Palankiomis sąlygomis šie paukščiai išgyvena iki 15 metų. Per metus vienas balandis gali pagaminti iki trijų kilogramų mėšlo, todėl nesunku paskaičiuoti kiek jo per savo gyvenimą prigamins šių paukščių pora, įsikūrusi jūsų namo pastogėje. O jeigu tų porų bus keli tūkstančiai? – jaučiu siaubą jūsų akyse, tačiau neskubėkite balandžių smerkti.
Šiai istorijai reikia pratarmės. Jurgita, atvykusi į mūsų Antequera miestą, pamatė plakatą, pranešantį apie „Feria de Agosto“ metu vyksiančią koridą. Perskaitė ir užsigeidė viską pamatyti savo akimis. Pirmą kartą savo gyvenime. Užklausė mūsų, ar verta rizikuoti ir nusipirkti bilietus, net jei viduje jaučia daug nerimo, baimės ir abejonių. Visgi bilietus ji nusipirko ir atvyko dar kart, pamatyti renginio. Prieš koridą spėjome susitikti, išgerti po taurę rebujito ir vyno, trumpai papasakoti koridos ritualus ir pagrindines taisykles, pasikalbėti, net pajuokauti. Taip išlydėjome koridos naujokę į renginį.
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Sodininkystės istorija prasidėjo maždaug prieš 4000 metų, kai žmogus prisijaukino augalus savo reikmėms. Augalai apsirūpino žmogų maistu, todėl jis galėjo pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo, prisitaikyti pasirinktą vietą savo poreikiams - statyti namus, įrengti kiemus, formuoti gatves ir kurti miestus. Mokėdamas norimoje vietoje išauginti augalus jis pradėjo kurti aplinką, kuri teikė ne tik maistą, bet ir estetinį malonumą. Taip atsirado pirmosios žaliosios vidinės namų ir miestų erdvės – sodai ir parkai.
Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas. Semana Santa nepalieka abejingų – vieni, norėdami pasislėpti nuo šios šventės galingo prasiveržimo ir triukšmo išvažiuoja kuo toliau, kiti su nuostaba ir pagarbia baime stebi keistus vietos ritualus, treti neslepia džiaugsmo ašarų ir atvira širdimi išgyvena stiprų tikėjimo jausmą. Taigi – kas ta Semana Santa, kaip ją matome mes, turėdami unikalią galimybę prie jos prisiliesti iš labai arti.
Svarbiausias Šventosios Savaitės (isp. Semana Santa) procesijos akcentas į kurį krypsta visų akys yra „trono“, kurį lietuviškai ko gero reikėtų vadinti „sostu“. Taip vadinami puošnūs neštuvai ant kurių, pakilusi virš minios plaukia svarbiausia, labiausiai gerbiama ir garbinama procesijos ikona - Šv. Mergelė.
Kasmet, kol lietuviai ruošiasi Velykų sekmadienio dažytų kiaušių ritinėjimo ir kiečiausio margučio galo turnyrams, andalūzų galvose kirba visai kiti dalykai. Patikėkite – zuikučiai ir kiaušiai čia nėra pirmaeilis rūpestis – vyrai, moterys ir vaikai ruošiasi Šventosios Savaitės procesijoms.
Šventosios Savaitės procesijos yra tradiciniai vietos bendruomenės renginiai, į juos įtraukiami visi – net ir vaikai. Kas dalyvaus ir kokią rolę vaidins, koks bus procesijos scenarijus, priklauso tik nuo vietos bendruomenės sprendimo, todėl visos procesijos turi kažką išskirtinio.
Skambiname poniai Mercedes prašydami, kad rezervuotų mums vietas pirmosiose eilėse. Jeigu jau ryžomės dalyvauti tokioje šventėje - negalime praleisti net smulkiausios detalės. Patikiname, kad nesame ištroškę kraujo ar šiurpą keliančių vaizdų, pažadame, kad gerbsime vietos tradicijas ir laikysimės taisyklių, kad ir kokios keistos jos pasirodytų. Tokioje fiestoje dalyvausime pirmą kartą, todėl nusiteikiame maksimaliems išbandymams. Jau pats fiestos pavadinimas kalba už save: „La Matanza“ (skerstuvės).
„Los lunares“ – taip ispaniškai vadinamos „taškuotos“ suknelės, kurias dažnai pamatysite ne tik per flamenco pasirodymus, bet ir andalūziškų švenčių metu. Tokią suknelę dėvėjo ir Madona klipe „La Isla Bonita“. Ispaniškas lunares pavadinimas kilo nuo žodžio mėnulis – la luna, o šis raštas atsirado visai netyčia, kai XVII amžiuje kažkuri Kadiso o gal ir Sevilijos audinių dažykla pridarė broko, išdažydama didžiulį kiekį audinio apvaliomis dėmėmis.
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Šis pasakojimas apie žmones, kuriems auksas yra ne papuošalas, investicija, o tiesiog žaliava - kaip statybininkui plyta ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su auksu yra įvairiausių - vieni gamina smulkius juvelyrinius dirbinius, kiti iš aukso kala ar lieja didesnius gaminius, yra ir mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji iš aukso kuria stebuklus, rankoje laikydama tik nedidelį, švelnų teptuką.
"Nepailsdamas vaikščiosiu ūksmingomis giraitėmis ir kopsiu stačiomis uolomis. Gersiu vandenį iš duburio, valgysiu vaisius nuo medžių, kalbėsiuosi su vėju ir vyrais. Galiausiai užmigsiu apgaubtas kalnų nakties, pabusiu auštant, pažadintas gaidžio giedojimo ir iš kaimo sklindančių garsų. Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų“. (Jose A. Castillo). Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?
Tikrai sutinku su siūlymu, kad silpnesnių nervų žiūrovai turėtų būti perspėjami iš anksto. Gal ant reklaminių plakatų, gal jau arenos prieigose reikėtų parašyti, kad renginio metu bus pralietas kraujas ir tikrai nukentės keli iš pažiūros sveikai ir žvaliai atrodantys buliai. Smulkesniu šriftu dar reikėtų pridėti, kad ir kitų renginio dalyvių, net žiūrovų saugumas nėra garantuotas.
Senuose dokumentuose minima, kad 1425 metais į Saragosos miestą atvyko būrys tamsaus gymio keliautojų. Jiems vadovavo Don Chuanas, prisistatęs Mažojo Egipto kunigaikščiu. Toks aukštas atvykėlio statusas leido jam tiesiogiai kreiptis į karalių Alfonsą V ir prašyti leidimo tęsti piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą. Prašyme nurodyta, kad reikėtų ne tik leidimo, bet ir „Apsaugos rašto“, kuris garantuotų saugią kelionę, kuri užtruks septyneris metus. Tačiau atvykėlių iš Mažojo Egipto kelionė po Ispaniją užtruko gerokai ilgiau.
Gruodžio 22 dieną, 9:00 valandą, kaip ir kasmet, ryto daugybė ispanų įsijungia nacionalinį RTVE televizijos kanalą, o dar daugiau stebi kas minutę atsinaujinančią „El Pais“ dienraščio svetainę. Visų akys, ausys ir viltys nukreiptos į Madrido Karališkojo Teatro sceną, apie tai, kas ten vyksta informuoja visi didieji internetiniai portalai. Niekas iki šiol dorai nesugebėjo man paaiškinti kuo šis sujudimas toks išskirtinis, tad kelis metus nekreipiau į jį ypatingo dėmesio. Tačiau prieš savaitę, kai ispanų kalbos mokytoja paklausė „ar jau turiu decimo ir su kuo jį dalinuosi?“, nusprendžiau įdėmiau patyrinėti kas gi po galais toje scenoje vyksta? Juo labiau, kad ispanų pamokos irgi nebus - mokytojos akys tuo metu bus įbestos į ekraną.
Ponas Salvadoras Muñoz Cerezo kviečia sėstis į seną odinį krėslą aukštame ir erdviame kambaryje, ant kurio sienų sukabinti seni medžiokliniai šautuvai, medžioklės trofėjai, senoviniai laikrodžiai, interjero detalės, gausybė paveikslų ir nuotraukų. Salvadoras su savo žmona Carmen Lopez-Viejo Pérez mus pasikvietė į savo dvarą Jardines de El Cortijuelo. Kol moterys virtuvėje dalijasi ajoblanco sriubos gamybos paslaptimis, dvaro šeimininkas pradeda pasakoti: „Daugiau nei prieš du šimtus metų...“. Jau pati pradžia sako, kad pokalbis bus ne apie ateities planus ir vizijas.
Viena akimi stebiu baro terasoje pakabintame ekrane futbolo rungtynes, o kitos krašteliu - aistringą ispanų komandos gerbėją. Komandai pradedant puolimą ji sugriebia gulinčią ant stalo raudoną vėduoklę, akies mirksniu ją iškleidžia ir pradeda staigiais judesiais vėduoti orą. Puolimui žlugus - staiga ją suskleidžia (tas duslus“čakšt“!), jos galu gracingai išpiešia kelis apskritimus ore ir šaižiai sušukusi ¡Qué mierda! (lt. bet tai koks šūdas!) nusviedžia vėduoklę ant stalo ir sriūbteli gurkšnį alaus.
Gegužės mėnesį Kordobos senamiestis virsta spalvų, kvapų ir gėlių fiesta. Dviem savaitėms savo kiemelių duris miestelėnai atveria „Fiesta de los Patios“ festivalio lankytojams, kad parodytų įspūdingus miesto brangakmenius, o taip pat laimėtų pagrindinį – gražiausio kiemelio prizą.
Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Jai muziką sukūrė Žoržas Bize (Georges Bizet), o libretas, pasakojantis tragišką gražios čigonės ir maištaujančio kapralo meilės istoriją, parašytas pagal Prosperas Merimė (Prosper Mérimée) novelę. Opera vadinasi “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?
Nuo Granados iki Guadix yra viso labo 60 kilometrų, kuriuos galima greitai įveikti važiuojant greitkeliu, vedančiu iš Sevilijos į Almeriją. Šis keistas miestelis prisiglaudęs prie šiaurinės Sierra Nevada kalnų šlaitų pusės. O jo namai išsibarstę tarp molio kalvelių, upės kanjono atšakoje. Jei nežinai šios vietos istorijos – užklydęs nelabai suprasi į kokią unikalią vietą patekai. Anksčiau kelis kartus teko ne tik pravažiuoti, bet ir užsukti į Guadix, tačiau tik šiais metais nusprendėme ištyrinėti šias apylinkes. Miestas nuo seno garsus gyvenamųjų urvų rajonu, todėl nutariame pajusti tokio gyvenimo ypatybes ir išsinuomojame „apartamentus“ urve.
Ispanijoje netrūksta muziejų, galinčių patenkinti išrankiausią meno gurmano skonį. Didžiausi meno ir kultūros lobiai eksponuojami garsiausiuose Prado, Gugenheimo, Katalonijos, S.Dali, P.Pikaso ir kituose garsiuose Ispanijos muziejuose, tačiau yra dar vienas, tikrai vertas dėmesio - stovi jis pusiaukelėje tarp Granados ir Sevilijos miestų. Mollina miestelio pakraštyje, moderniame ir šiuolaikiškame pastate įsikūręs didžiausias pasaulyje Betliejų muziejus.
Censi Sevilla Arjona pirmą kartą pamačiau priešvelykinės savaitės metu, vadovaujančią bažnytinei procesijai. Susitikus mūsų žvilgsniams, pajutau, kad ji man primena moterį iš Francisco Goya paveikslo. Tąkart negalėjau nuo jos atplėšti akių: vilkinti juoda suknele, pasidabinusi juoda mantilla - ispanišku galvos apdangalu, pasitempusi ir susikaupusi, ji atrodė iš ties įspūdingai. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra „Mi Mantilla“ prekinio ženklo įkūrėja ir savininkė. Šiandien su Censi kalbamės apie šį elegantišką ispanų moterų dėvimą rūbą.
Planas buvo toks: apsigyvenu patogiame, autentiškame Andalūzijos mieste, kurio gatvėse skamba ispanų, o ne paplūdimio kalbų mišinys. Pasineriu į vietinio gyvenimo sūkurį, bendrauju ir mokausi gyvos kalbos. Pirmą kartą apsilankius Antekera (Antequera) mieste pasirodė, kad viskas sounds good – miesto gyventojai raižo ispaniškai, o Carrefour prekybos centro kasininkė net pasisveikino angliškai! O šventas naivume... Pasirodė, kad mokytis ispanų kalbos Antekeroje galima tik vienoje vietoje – pas ispanų kalbos mokytoją.
Man patinka senos durys. O jei jos įmantrios ir dekoruotos – tikrai nuguls į fotografijų archyvą. Žaviuosi ne tik senų durų spalva, forma, dydžiu, storiu, bet ir jų dekoro elementais: vyriais, rankenomis, tvirtinimo vinimis, spynomis ir jų išsidėstymu. Pagal durų vyrių ir vinių dekorą filme galiu atspėti, kurioje šalyje ar regione jis filmuotas. Ir tik gyvendama Andalūzijoje nutariau patyrinėti išsamiau dar vieną senų durų elementą – beldiką.