„Esame dviese, ar gausim ką nors vakarienei?“,- teiraujuosi sportiniu adidas kostiumu vilkinčio vyruko viename andalūzijos miestelio restorane. Jis sparčiu žingsniu neša lėkštę, kurioje - kepsnys, todėl spėju, kad kreipiuosi į savininką. „Oh kiek jūsų daug, o aš tai vienas!“,- šūkteli vyrukas, dėdamas kepsnį ant svečių stalo. Tuomet žvitriai atsisuka į mus ir plačiai nusišypso: „Štai ten kaip tik palikau Jums.“,– mosteli ranka laisvo staliuko link. Staliukas jau uždengtas popierine staltiese, ant jo padėtos dvi lėkštės, pora taurių ir stalo įrankiai – kaip tik tai, ko mums reikia.

Prie stalo susėdame taip, kad galėtume žvalgytis aplinkui ir stebėti vakarieniaujančius. Restorano interjeras primena 1995-tuosius Lietuvoje. Ryškios oranžinės sienos, mėlynos užuolaidos, ant sienų – įvairiaspalviai paveikslai. Jei ne lankytojų apgultis (atsisėdome prie paskutinio laisvo stalelio), atsipalaidavęs ispaniškas klegesys ir puikus kvapas, sklindantis iš virtuvės, imtume dvejoti savo pasirinkimu.

Sodybos, kurioje apsistojome savaitgaliui, šeimininkas Eduardas mums rekomendavo būtent čia paskanauti patiekalų iš apylinkės miškuose surinktų grybų.

Sportiniu kostiumu vilkintis vyrukas prieina ir klausia, ko norėsime aperityvui. Esame Kadiso provincijoje, tad apetito sužadinimui pasiprašome po vieną manzanilla vyno taurelę. Tuo pačiu prašome atnešti ir meniu. Aš esu meniu!,- šūkteli vyrukas ir priduria, kad dar turi pabaigti su štai tom moteriškėm, tada jau imsis mūsų. O kol kas štai - siekteli ranka nuo gretimo stalo ir padeda mums prieš nosis pintinėlę šviežių grybų.

Kol apžiūrinėjame grybus, vyrukas prisėdęs prie gretimo stalelio ir kažką kuždą keturioms moteriškėms. Kažką užrašo ant popierinės staltiesės, kažką – į bloknotėlį. Toks familiarus bendravimas atrodo keistai, imame nerimauti laukdami savo eilės. Nerukus vyrukas prisėda ir prie mūsų.

-Taip, chicos, šiandien mūsų virtuvėje tokie reikalai: kiaušinienė su trompetais, kroketai iš níscalos, dar turime...

-Tai viskas čia su grybais? – Nedrąsiai pasitiksliname.

-Na žinoma su grybais!

Atsakymas nuramina, todėl iniciatyvos jau imamės mes. Užsisakome kiaušinienės su trompetais, panašiais į lieknas voveraites ir kroketų iš níscalos (lt. voveraičių, nors atrodo kaip ūmėdės). Pasitiksliname dar, kurie yra kurie, traukdami ir apžiūrinėdami grybus iš pintinėlės, stovinčios ant stalo.  

Kol vyrukas toliau vardina solidžiai skambančius patiekalus, man kyla noras pasiteirauti kainų, kad vėliau laki fantazija nevirstų sunkia sąskaita.

- Koks tavo vardas?- Klausiu vyruko, kad kilusį nerimą galėčiau išsakyti subtiliu tonu.

- Luisas mano vardas, esu šio restorano šeimininkas.

- Liusai, vietinės jautienos antrekoto kepsnys su baravykais, kiek kainuos?- Klausiu net pakėlęs antakį.

Atsakymą, tarsi paslaptį, Luisas užrašo ant popierinės staltiesės – 18 Eur. Atsidūstame lengviau ir jį užsakome. Prie patiekalo priklauso garnyras, nežinau kodėl užsimanau ir pasiprašau papildomai keptų morkų ir žirnelių.

Sušveitę kroketus kabiname kiaušinienę su trompetais. Fantastiškas skonis! Kiaušinienė su grybais vakarienei? Dešimtą valandą vakaro? Taip. Šioje šalyje taip įprasta. Po kiaušinienės ant stalo atkeliauja jautienos antrekotas su baravykų puselėmis. Luisas juokaudamas atsiprašo, kad keptų morkyčių nėra labai daug, nes štai anas stalas jas jau suvalgė.

-Pretenzijas galite pareikšti virtuvės šefui, bet kadangi ji yra mano mama, tai nedaug ką pešite,- šmaikštauja Luisas ir priduria – jos vardas Pepa.

Maistas nuostabus. Grybai šviežutėliai, aromatingi, kramtant subtiliai traška ir puikiai dera prie mėsos. Praeinančio Luiso prašome, kad perduotų šimtą bučkių į virtuvę savo mamai ir padėkotų už puikų maistą. Luisas nesikuklindamas pareiškia, kad jo mamai bučkiai patinka, tačiau ji labiau mėgsta atsiskaitymus eurais.

Luisas atneša dvi taureles likerio magaryčioms ir paprašius sąskaitos, vėl sėda prie mūsų stalo. Ant popierinės staltiesės ima rašyti: Manzanilla 2 x 1,25 Eur, Kroketai 4 vnt. x 1 Eur, Kiaušinienė su trompetais 14 Eur, Alus 2 x 3,5 Eur, Antrekotas – 18 Eur. Skaičiuojame kartu su Luisu – viso 45,5 eurai. Dar po gurkšnelį magaryčių, dedame ant stalo 50 eurų ir grąžą paliekame arbatpinigiams.

Išeidami dar kartą padėkojame poniai Pepai, o Luisas, apgailestaudamas praneša, kad rytojui visi restorano staliukai jau užsakyti, todėl kad ir kaip norėtume įsiprašyti vakarienei, turėjome tai daryti savaitės bėgyje, dabar jau per vėlu. Tokios čia taisyklės ir nesvarbu, kad jis čia šeimininkas.

Ši istorija atsitiko El Ventorrillero restorane, Jimena de la Frontera miestelyje. Jei norėsite apsilankyti ir jūs – turėkite mintyje, kad MENIU kalba tik ispaniškai...

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: