Alyvuogių aliejaus istorija glaudžiai susijusi su civilizacijų raida. Ten, kur formavosi kultūros ir civilizacijos, sparčiai vystėsi ir aliejaus pramonė. Tai paaiškinama tuo, kad aliejus, kaip vynas ir duona yra civilizacijos atributas.

Savo traktate apie Gamtos istoriją Romėnų mąstytojas Plinijus Vyresnysis rašė, kad „yra du skysčiai ypač tinkantys žmogaus organizmui. Vynas dera organizmo vidui, o aliejus - kūno paviršiui.

Abu šie skysčiai yra gaminami iš medžio vaisių, o būtent aliejus yra absoliuti būtinybė ir žmogus neklysta stengdamasis jį išgauti“.

Gastronomijoje romėnai naudojo švelnesnį aliejų, spaustą iš gruodį nuskintų, jau beveik prinokusių alyvuogių, kada jos būdavo pačios aliejingiausios. Dar vėliau, iš nuo žemės surinktų alyvuogių buvo spaudžiamas prasčiausios kokybės alyvuogių aliejus, naudotas buityje.

Romos imperijos laikais beveik pusė išspaudžiamo alyvuogių aliejaus buvo sunaudojama ne gastronomijoje. Jau Plinijaus laikais buvo žinoma, kad geriausias aliejus gaunamas iš žalių, dar neprinokusių alyvuogių. Įdomu tai, kad aukščiausios kokybės aliejų romėnai naudojo ne maistui, kosmetikai ir parfumerijai gaminti, medicinoje, religiniams ritualams, tačiau bene daugiausiai – apšvietimui.

Net ir Viduramžiais alyvuogių aliejus buvo naudojamas liturginėms reikmėms. Didįjį ketvirtadienį pašventintas aliejus buvo išdalijamas visoms vyskupijos bažnyčioms ir jo turėjo užtekti visiems metams. Jei aliejus pasibaigdavo anksčiau – papildyti jo atsargas buvo galima tik gavus tiesioginį vyskupo leidimą. Ant altorių degusios lempos buvo užpildomai išskirtinai tik alyvuogių aliejumi - taip buvo nurodyta Šventajame Rašte.

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: