Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Visa tiesa apie kaštanius
„Ant keturiasdešimt kaštonų žalių peiliai priraižė širdžių ir strėlių, galvoja kaštonai: ir kam ta kančia, sako: pabėkim iš čia! “ Taip taip - tai Antanas Saulynas, šiai dainai parašęs žodžius, leido po kaštonais bedūsaujančioms porelėms mylėtis, bučiuotis ir aštriais peiliais fiksuoti jausmus ant medžių kamienų. Tokio barbariškumo neapsikentę kaštonai (visi 40!) iš parko pasišalino nežinoma kryptimi, todėl porelės liko...ant ledo. Andalūzijoje auga ne mums žinomi kaštonai, bet kaštainiai – ar su jais elgiamasi gražiau, požiūrio reikalas.
Gardus sluoksnis kiaulės taukų
Yra keli tradiciniai andalūziški patiekalai, nelabai derantys prie Viduržemio jūros dietos. Jie bemat traukia keliautojo akį turguose ar prekybos centrų lentynose. Bet gastronominės tradicijos yra tradicijos ir iš dainos žodžių neišimsi. Pasakojame plačiau apie tuos rožinius kalnus taukų.
Picos, piquitos, colines, regañas
Skamba kaip burtažodis – taip įvairiai vadinami kepti, sausi ir traškantys duonos tešlos gabaliukai. Konkretus pavadinimas priklauso nuo formos, tačiau juos visus apibendrintai andalūzai vadina piquitos – kąsneliai, snapeliai arba spygliukai. Šiuos kąsnelius beveik kiekviename andalūziškame restorane Jums padės kartu su duona arba su marinuotų alyvuogių indeliu aperityvui. Pirmą kartą atrodo keistai ir net juokingai, kol nepraplėši pakelio ir neįsimeti į burną pirmojo pikito paragavimui…