Andalūzijoje priešvelykinės savaitės metu ruošiamas ir valgomas tradicinis pestiño: saldumynas, pagamintas iš miltų tešlos, iškeptas alyvuogių aliejuje ir išmirkytas meduje. Vėliau jis barstomas cukrumi, anyžiais, sezamu ar migdolais. Šis saldumynas dažniausiai yra kvadratinės formos, o jo du priešingi kampai sulenkti į vidų. Pestiño valgomas prieš Velykas ir prieš Kalėdas, kuomet krikščionys laikosi pasninko.

Pirmuosius pestiño ragavome prieš kelis metus. Tuomet juos pirkome mažo miestelio vienuolyne, supakuotus į kartoninę dėžutę. Čia pat prisėdę ant suoliuko nutarėme pabandyti. Šleikštus senobinis skonis pasklidęs burnoje vos ne vos leido nuryti kąsnį, antrojo nebesinorėjo nei pro kur. Atrodė, kad tuos pestiño vienuolytės po lova laikė 20 metų ir džiaugiasi pagaliau pardavusios naiviems prašalaičiams. Prieš šias Velykas nusipirkome pestiño dar kartą, jau iš kito vienuolyno. Juokavome, jei nevalgysime, tai bent nufotografuosime! Tačiau šįkart paragavus vieną, kiti lėkštėje ištirpo bemat.

Kilo klausimas, tai kokį prieskonį įmaišė pirmasis vienuolynas, kad pestiño pasirodė toks neskanus? Randu internete daugybę šio saldėsio receptų, pavadinimais „senelės Rosos pestiños“, „močiutės Pacos pestiños“. Pasirodo, yra labai daug recepto versijų: į alyvuogių aliejų, kuriame kepami pestiños, gali būti pilamas apelsinų vanduo. Į tešlą - raudonas, baltas ar chereso vynas, fino (sausas desertinis vynas) ar net citrinos sultys.

Pati pestiño istorija labai sena. Trys Andalūzijoje egzistavusios kultūros: krikščionių, žydų ir musulmonų šį saldumyną gamino ir tobulino pagal savo skonį ir mėgstamus ingredientus.

Pavyzdžiui, Senovės Romoje saldėsis frictilia buvo gaminamas panašiai: iš kvietinių miltų, kepamas lašiniuose ir mirkomas meduje. Musulmonai Adalūzijos gastronomiją praturtino sezamu, anyžiumi ir migdolais. Žydų virtuvėje taip pat yra receptas, labai panašus į pestiños - tai fijuelas (kepta tešla, mirkyta sirupe). Pestiño labai primena ir marokietišką chebakia - keptą saldumyną, gaminamą ramadano metu. O lietuviai, lenkai ir baltarusiai kepa žagarėlį.

Tai gi pasirodo, kad tradiciniam žagarėliui galima suteikti netradicinį (Andalūzišką skonį), jį tiesiog pabarsčius migdolo riešutais, anyžiaus ar sezamo sėklomis. Gal išbandysite?

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: