Šis pasakojimas apie merginą, kuriai auksas yra ne papuošalas ar saugi investicija, o tiesiog žaliava - kaip batsiuviui oda ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su šiuo brangiu metalu yra nemažai - juvelyrai gamina papuošalus, auksakaliai iš jo lieja arba kala didesnius gaminius, yra net mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji dirba su auksu rankoje laikydama nedidelį, švelnų teptuką.

Jeigu lankėtės katedrose, rūmuose ar muziejuose tikriausiai atkreipėte dėmesį į „tarsi“ auksu spindinčias altorių, baldų ar interjero dekoro detales. Žodį „tarsi“ dedu į kabutes, nes galėjote matyti ir tikro aukso gaminių žibėjimą, tačiau labiau tikėtina, kad blizgėjo tik plonai paauksuoti paviršiai.

Auksavimas, kaip ir sidabravimas yra paviršiaus padengimas labai plono metalo lapeliais, kurie, sulipdami tarpusavyje virsta vientisu dangos sluoksniu.

Aukso lapeliais dažniausiai dengiami įmantrūs medžio raižiniai, tačiau auksuoti galima ir metalus, keramiką ar gipso lipdinius.

Ši dekoratyvinė technika yra žinoma kelis tūkstančius metų, tačiau ir šiais laikais paauksuotos detalės simbolizuoja savininko turtą, aukštą socialinį statusą, o liturginiame mene ir architektūroje - dieviškumą ir dvasiškumą.

Auksavimu siekiama stipraus vizualinio efekto - joks dažas negali atkartoti charakteringo ir prabangaus metalo spindesio.

Cristina atsargiai deda ant medinių baldo durelių plonyčius aukso lapelius ir švelniai braukia per juos teptuku. Auksas plastiškai apgaubia sudėtingas formas, o atplyšusios dalelės byra ant grindų, limpa prie merginos rankų, veliasi į plaukus. „Auksinė mergaitė“ – šmėsteli mintyse, pasakau tai garsiai ir Cristina santūriai nusišypso.

Mergina dirba susikaupusi ir neskubėdama pasakoja, kaip baigė meno studijas universitete, mokėsi restauracijos paslapčių ir pradėjo dirbti Malagos miesto archyvuose, muziejuose, parodų salėse. Auksavimas yra iki šiol paklausus, nes Andalūzijoje populiaru tokiu būdu puošti ne tik altorius ar lipdinius bažnyčiose, bet ir veidrodžių, paveikslų rėmus ar baldų detales privačiuose namuose. Daug paauksuotų gaminių ar šeimyninių relikvijų yra paveldima iš kartos į kartą, todėl laikas nuo laiko juos reikia restauruoti ir atnaujinti. Ypač daug ir kruopštaus darbo reikalauja smulkių paauksuotų Sostų raižinių restauravimas ruošiantis Šventosios Velykų Savaitės procesijoms.

Dabar Cristina darbuojasi tėčio dirbtuvėse. Jos tėvas Pako yra dailininkas – dekoruotojas, todėl irgi meistriškai darbuojasi teptuku, puikiai išmano dažymo technologijas, pažįsta medžiagas ir dažymo technikas. Meistras moka vien tik teptuko pagalba imituoti įvairiausių paviršių struktūras, todėl net ir medinį stalo paviršių gali paversti prabangaus, blizgančio marmuro plokšte. Ir tai nėra jokia klastotė – tiesiog šiuose kraštuose toks stilius yra visiškai įprastas ir skaičiuoja šimtametes tradicijas.

Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!

Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.

Jums gali patikti:

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: