Planas buvo toks: apsigyvenu patogiame, autentiškame Andalūzijos mieste, kurio gatvėse skamba ispanų, o ne paplūdimio kalbų mišinys, pasineriu į vietos gyvenimo sūkurį, bendrauju ir mokausi gyvos kalbos. Pirmą kartą apsilankius Antekera (Antequera) mieste pasirodė, kad viskas taip ir bus: miesto gyventojai čia “raižo” ispaniškai, o Carrefour prekybos centro kasininkė net pasisveikino angliškai! O šventas naivume... Pasirodė, kad mokytis ispanų kalbos Antekeroje galima tik vienoje vietoje – pas ispanų kalbos mokytoją.

Taigi nuo pirmų dienų pradėjau lankyti ispanų kalbos kursus pas puikią mokytoją Aną, kuri moko ne tik ispanų, bet ir anglų, prancūzų ir lotynų kalbų. Kaip naujokui sekėsi patenkinamai, nes daug padėjo kasdien žiūrima ispaniška televizija, skaitomi komiksai ir „Hola“ žurnalas, bendravimas su naujais draugais. Nors sąlygos mokytis ispanų kalbą buvo idealios, bet „persilaužimas“ užtruko kelis mėnesius.

Andalūziečiai “susitvarkė” savo kalbą taip, kad galėtų bet kokio ilgio istoriją išberti vienu iškvėpimu. Jų ilgametė patirtis sako, kad nukirtus žodžių galūnes ir išmetus visas nereikalingas raides gali pasiekti neįtikėtinų kalbos greičio aukštumų. Galiu sutikti, kad raidė „s“ daugelyje žodžių nėra svarbiausia, bet kuo užkliuvo raidės „r“ ir „d“, kad teko atsisakyti ir jų? Jei nežinai sakinio konteksto, galimybės iš pirmo karto suprasti ką jums „surepavo“ andalūzas, beveik nėra.

Tokiais atvejais iš karto stabdydavau pokalbį ir prašydavau, kad pašnekovas pakartotų viską, ką pasakė, tik kelis kartus lėčiau. O tai reiškia, kad jam reikės atgal į žodžius gražinti visas išmestas raides ir prisiminti tą gramatiką, kurios taisykles mokėsi mokykloje. Ne visiems tai pavykdavo, todėl tekdavo rinktis labai kantrius pašnekovus.

Antekeros gyventojai galvoja, kad visi užsieniečiai, kažkokiu būdu atsibeldę iki jų miesto privalo suprasti jų tartį. Nemokantys vietinio dialekto yra išfiltruojami ties įvažiavimu į miestą ir nukreipiami į Kordoba, Granada ar Seviliją. Labiausiai užsispyrusiems parodomas kelias į Carrefour prekybos centrą arba į Repsol degalinę, kad nusipirkę maisto, įsipiltų kuro ir važiuotų atgal į Malagą.

Andalūzijoje mokiniai visus dalykus mokosi andalūzišku dialektu, tačiau nuo pirmųjų klasių atsiranda norminės castellano (ispanų) kalbos gramatika, kuri daugeliui mokinių yra „misija neįmanoma“. Mokantis gramatikos į rašytinę kalbą tenka sugrąžinti visas raides, be kurių jie iki tol puikiai išsiversdavo bendraudami tarpusavyje.

Teko atrasti ir naują kultūrinį ypatumą – jei andalūzui pasirodo, kad nelabai tiksliai suprato išgirsta tekstą – jis nesuka sau galvos spėliodamas ir be užuolankų pareiškia: „nieko nesupratau“ („Aš noriu kava ledas kitas puodas“- Kas čia neaišku?). Neįsižeidžiu, nes tai vertingiausia mokymosi proceso dalis. Dėlioju žodžius tol, kol randu teisingą jų derinį, intonaciją, artikelius, suderinu laikus ir gimines. Po tokios praktikos, kitą kartą ši frazė bus ištarta idealiai.

Kai Ispanijoje paskelbė karantiną - per visas televizijas buvo transliuojamas Karaliaus kreipimasis į šalies gyventojus. Klausiausi lyg užburtas - kaip gražiai, lėtai ir aiškiai iš jo Didenybės Karaliaus Felipe VI lūpų liejosi castellano. Ir nesvarbu, kad žinia buvo liūdna - lūpomis kartojau kiekvieną Karaliaus tariamą raidę. Ech, kad tokią kalbą kasdien girdėčiau gatvėje...

Guodžiu save, kad jei kada „įkirsiu“ andalūzišką dialektą, tai nesunkiai suprasiu ir visų ispanų pasaulio kalbų akcentus.

Draugai, anksčiau bandę kalbėti su manimi normine castellano jau seniai metė tai daryti - vėl “kandžioja” galūnes, praleidžia raides ir pagauti emocijų beria žodžius beprotišku greičiu. Vadinasi einu progreso kryptimi.

Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!

Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.

Taip pat skaitykite:

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: