Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

Rondoje teko būti keletą kartų. Šio miesto traukos fenomenas mums nesuvokiamas: karštose miesto gatvėse - minios turistų, tiltai ir apžvalgos aikštelės užgrūstos asmenukes darančiais keliautojais iš tolimųjų rytų. Pozuotojų eilė prie buliaus skulptūros Plaza de Torros skvere ir prie Herkulio Plaza de Soccoro aikštėje. Turistinis meniu restoranuose ir suvenyriniai “niekaliukai” senamiesčio parduotuvėse.

Įprastas masinio turizmo leitmotyvas – buvau ten, bet nelabai ką mačiau.

Šį kartą kelionė į Rondą kiek kitokia. Nei turistinių autobusų, nei asmenukių lazdų, net ir kitą kalbą, apart ispanų, išgirsti sunku. Sekmadienio popietę greitai apeiname svarbiausias turistines vietas.

Nors pasakymas greitai Rondos atveju skamba neįtikėtinai, tačiau iš tiesų miestas pakankamai kompaktiškas - centrą galima apeiti per vieną valandą.

Pietaujame greta Heraklio skulptūros. Pietų metu nutariame sekančią dieną įveikti Rondą vertikaliai: pradėti nuo El Tajo kanjono, pakilti į miesto centrą, vėliau pereiti visais trimis Rondos tiltais, nusileisti ties arabų pirčių griuvėsiais, vėl pakilti link maurų miesto įtvirtinimų. Tokiam pasivaikščiojimui turėtų pakakti dienos, įskaičiuojant laiką pietums.

Kitos dienos rytą maloni ir linksmai nusiteikusi moteris, El Sur kempingo registratūroje, švelniu ir kiek neįprastu šioms vietoms prancūzišku akcentu klausia mūsų: „Gal pravers žemėlapis? Nuo čia iki Rondos pėsčiomis dvidešimt minučių. Prie miesto upės krioklių galėsite nusileisti per Calle del Prado gatvę, vėliau pakilsite į miestą maždaug čia“, – pirštu po žemėlapį vedžioja moteris. „Grįžti atgal galėsite taksi. Jūsiškiai (suprask – keliautojai, panašūs į mus) dažniausiai taip ir daro.“ – pašnekovė nusišypso.

Kelias pasirodo netolimas, todėl juokaudamas atsakau, jog nesiruošiame tiek daug valgyti, kad reiktų grįžti taksi. Šiandien antras balandžio pirmadienis ir tik dešimta valanda ryto – nuostabus laikas niekam nelipant „ant galvų“ pradėti mėgautis Ronda.

Pirmąją kelio atkarpą nuo kempingo iki El Tajo kanjono, leisdamiesi Prado gatve, įveikiame greitai. Saulė šviečia pro debesis, nekaršta, bet pačiame kanjono dugne tikrai tvanku. Iš apačios atsiveria visai kita miesto perspektyva: maža namų eilė kanjono viršuje ir išsirietęs Ponte Nuevo tiltas, link kurio dar reikės palypėti stačiu kanjono takeliu.

Vaizdai nuostabūs, tad kopdami kanjonu lėtai stoviniuojame ir grožimės atsiveriančiomis panoramomis, o tuo pačiu ir atgauname kvapą. Pakilus aukščiau oras tampa gaivesnis, kopti darosi lengviau ir pagaliau pasiekiame miestą. Užkilę randame nuorodą, kad mūsų įveiktas atstumas 4,6 km.! Sunku patikėti, nes El Tajo malūnas, nuo kurio pradėjome maršrutą apačioje, puikiai matosi ir atrodo, ranka pasiekiamas.

Pietaujame nuostabiame restorane, kuriame ko gero, turistinio sezono metu pavalgyti būtų galima tik iš anksto rezervavus. Maistas atitinka restorano pavadinimą: Las Maravillas (lt. Stebuklai), tačiau kainos labai realios.

Antroji maršruto dalis bus lengvesnė. Leisimės kanjonu žemyn ir iš rytinės pusės ir apeisime arabų miesto dalies įtvirtinimus.

160 metrų gylio Gvadalevino upės kanjonas dalija Rondos miestą į dvi dalis. Manoma, kad miestą įkūrė keltai ir jį pavadino Arunda. Vėliau čia gyveno finikiečiai, romėnai, svebai ir net bizantiečiai, o iki maurų invazijos šis miestas priklausė vizigotams. Maurų laikais miestas buvo Rondos Taifos karalystės sostinė ir vadintas Izn-Rand Onda, vėliau jį atkariavo ispanai.

Ronda suklestėjo XVI–XVII amžiuje. Šiuo laikotarpiu statyta miesto dalis matoma ir šiandien: Rondos simboliu tapęs Naujasis Tiltas ir Bulių arena (Plaza de torros), kuri yra viena seniausių ir monumentaliausių tokio tipo arenų pasaulyje.

Nuo XVII amžiaus dėl savo geografinės padėties ir apylinkių grožio miestą pamėgo plėšikai, kontrabandininkai ir romantikos ieškotojai. Manoma, kad pilietinio karo įvykiai, vykę Ronda apylinkėse, įkvėpė net patį Ernestą Hemingvėjų parašyti romaną Kam skambina varpai.

Šiuo metu abu kanjono krantus jungia trys tiltai. Perėję Naująjį, leidžiamės šoninėmis gatvelėmis ir žengiame ant Romėnų, o dar vėliau - pereiname Arabų tiltu, šalia kurio randame vis dar kasinėjamus arabų laikų pirties griuvėsius. Palei rytinį kalvos šlaitą kylame link arabų miesto dalies mūro sienų.

Dar keli kilometrai kelio ir grįžtame į stovyklavietę. Beveik aštuonių valandų pasivaikščiojimas miestu ir apylinkėmis tikrai vertas pastangų ir laiko.

Kviečiame pasižvalgyti po Rondą:

Norite pakeliauti po Andalūziją giliau, įdomiau, kitoniškiau?

Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.

Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!

Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.

Taip pat verta aplankyti:

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: