La cartuja (ne)sala
Seviliečiai ir patys gerai nežino kas pas juos vadinama sala. Kas vadinam dešiniuoju miesto upės krantu ir kur dingo kairysis. Guadalkivyro upė per visą Sevilijos istoriją buvo tiek sukinėjama ir keitė vagą pati, kad kai kurios miesto dalys vis dar pavadinime turi keistų, su dabartine padėtimi nelabai susijusių, asociacijų.
Guadalkivir upė Sevilijoje | ©laimafoto
Anoje pusėje
Trianos rajonas kažkada buvo „anoje upės pusėje“, o La Cartuja buvo prie jos besišliejanti teritorija. Ir nors dabar šios zonos nėra pilnai apsuptos upės atšakų, jos kartais vadinamos salomis, nes į jas pateksite tik persikėlę tiltu arba išlipę prieplaukoje. Šį kartą į salą keliamės „Pasarela la Cartuja“ tiltu.
Buvusi La Cartuja vienuolyno vieta Sevilijoje | ©laimafoto
Salos pavadinimas kilo nuo kartūzų vienuolyno, kuris kažkada stovėjo kitoje Guadalkivyro upės pusėje, ganėtinai nutolęs nuo miesto centro. Dar maurų laikais šioje vietoje, dėl ypatingai molingo dirvožemio ir upės artumo buvo įkurdinta daugybė keramikos dirbtuvių, o visas dešinysis upės krantas buvo išknaisiotas urvais. Vėliau atėjus krikščionims, šios žemės palaipsniui buvo perduotos kartūzų vienuoliams, kurie čia pastatė vienuolyną.
Ganėtinai spalvinga ir kontraversiška vienuolyno istoriją baigėsi tuo, kad atėjus Napoleono armijai buvo rekvizuotas visas vienuolyno turtas, o pačiose vienuolyno patalpose įsikūrė prancūzų artilerijos kareivinės ir kariuomenės štabas. Galutinai vienuolyno istorija baigėsi 1820 metais, kai jo patalpose įkurdintas daugiabutis, o dar po šešiolikos metų likęs kartūzų rankose turtas buvo rekvizuotas dar kartą, o patalpos pritaikytos kalėjimui.
Su šiuo vienuolynu siejamas Kristupas Kolumbas, kuris čia kelis kartus buvo apsistojęs, o po mirties čia ir palaidotas.
Sekantį šimtą metų kriptoje šalia Kristupo buvo laidojami jo artimiausi giminės, kol galų gale palaikai buvo perkelti į Dominikos Respubliką.
La Cartuja keramikos gamykla
1838 metais Liverpulio priklys Carlos Pickman gavo leidimą senojo vienuolyno patalpose įkurdinti fajanso dirbinių gamyklą. Galiausiai šis ponas supirko ne tik vienuolyno pastatus, bet ir aplinkinius sodus. Gamykloje dirbo 500 darbininkų, o keramika buvo išdegama 22-jose butelio formos krosnyse, kurių kaminai rūko daugiau neišimtą metų. Vėliau gamykla buvo perkelta į kitą vietą, o jos pastatai ir teritorija paskelbti nacionaliniu paminklu.
La Cartuja naujai atgimė ruošiantis Expo 92 parodai – saloje kūrėsi ekspozicijų salės, pačioje gamyklos teritorijoje parodos metu veikė Karališkasis paviljonas, kuriame vyko aukščiausio lygio svečių priėmimai.
Dabar buvusioje La Cartuja vienuolyno ir fajanso keramikos dirbinių gamykloje yra įsteigtas Andalūzijos šiuolaikinio meno centras ir Andalūzijos istorinio paveldo institutas. Šią vietą savaitgaliais mėgsta lankyti sevilijiečiai, kurie ne tik lanko parodos ekspozicijas, bet ir ilsisi sodo medžių šešėlyje. Jeigu turite laiko – užsukite ir Jūs, ypač čia smagu pasislėpti vasaros karščių metu.
Norite pakeliauti po Andalūziją giliau, įdomiau, kitoniškiau?
Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
Taip pat skaitykite:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitote! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:
Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: