Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Fritintojo vadovas
Kaip tiksliai lietuviškai vadinti procesą kai produktas kepamas verdančiame aliejuje? Bulvytes gal ir ne gėda vadinti gruzdintomis, tačiau „gruzdinti“ žuvies ir jūros gėrybių gabalėliai skamba neskaniai. Todėl palieku ispanų kilmės barbarizmą - fritinimą.
Nebijok dėl figūros - valgyk friturą
Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.
Tobulas espeto mėnesiais be „r“
Atostogaudami Malagos pakrantėje, pajūrio chiringito užsakykite „espeto de sardinas“. Užsakymo ilgai laukti nereikės, nes patyręs espetero visada turės po ranka kelis iškepusius sardinių iešmelius, kuriuos laikys šiltuose dūmuose kiek toliau nuo kaitrios ugnies.