Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Burgalimaro pilis ir septyni karaliai
Chaeno provincijoje, Baños de la Encima mieste iki šiol stovi seniausia Ispanijos pilis. Ji suprojektuota Kordobos kalifo Al-Hakamo II įsakymu ir statyta kaip neįveikiama tvirtovė. Ji buvo labai pažangios tų laikų karinės architektūros pavyzdys – apsupta aukštų ir galingų sienų ir triaukščių sargybos bokštų. Tvirtovė statyta ne valdovo apsaugai – joje buvo įrengtos didelės kareivinės ir ginklų sandėliai karo atveju. Pilies sienos išliko iki šių dienų ne dėl užkariautojų malonės, o dėl ypatingo statybos būdo.
Guadalikivyro mustangai
Naujoji Amerikos arklių istorija prasidėjo 1493 metais, kai Kristupas Kolumbas išplaukė į savo antrąją kelionę į Ameriką. Kadangi tais laikais Amerikos žemyne arklių nebuvo, Ispanijos karaliai nurodė kartu su ekspedicija išsiųsti ir 12 grynakraujų andalūziškų žirgų bei kumelių. Tačiau atsitiko taip, kad apsukrūs Sevilijos prekiautojai vietoj grynakraujų, už gerą kainą prakišo paprastus, pusiau sulaukėjusius arklius, sugaudytus Guadalkivyro upės deltoje.
Žydai Andalūzijoje
Andalūzija drąsiai save vadina trijų kultūrų ir religijų teritorija. Žydai dabartinės Ispanijos teritorijoje atsirado dar Romos Imperijos laikais, ilgą laiką taikiai sugyveno su krikščioniais vizigotais, VIII amžiuje Pirėnų pusiasalyje pasirodę maurai pridėjo į šį katilą trečiąjį - musulmoniškos kultūros ir religijos ingredientą. Sekančius 800 metų visos trys kultūros ir religijos sugyveno pakankamai glaudžiai ir nekonfliktiškai - žinoma, viduramžių tolerancijos supratimo ribose.
Pavojinga romantika
"Nepailsdamas vaikščiosiu ūksmingomis giraitėmis ir kopsiu stačiomis uolomis. Gersiu vandenį iš duburio, valgysiu vaisius nuo medžių, kalbėsiuosi su vėju ir vyrais. Galiausiai užmigsiu apgaubtas kalnų nakties, pabusiu auštant, pažadintas gaidžio giedojimo ir iš kaimo sklindančių garsų. Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų“. (Jose A. Castillo). Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?
Itálica. Istorijos donoras
Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus, nei apie keliautojus ar kosmoso užkariautojus. Istorijos apie Vinetų, Spartaką, Čingačhuką, Cezarį ir Kleopatrą, Topą ir Harį – ech, kaip puikiai leidau laiką apie visus juos skaitydamas! Tačiau susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro. Kai vėliau juos sutikau keliaudamas po Arizoną ir Nevadą - nei vienas nepriminė Čingačguko ar Geronimo. O štai Roma iki šiol mane traukia tarsi magnetas, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje. Ir naujų atradimų džiaugsmas dabar dar didesnis, nes romėnai Andalūzijos istorijoje paliko aiškiai matomus ir net apčiuopiamus pėdsakus. Tiek apčiuopiamus, kad dalelytę Romos net gali įsidėti į kišenę.
Vėduoklės kova dėl moters rankos
Viena akimi stebiu baro terasoje pakabintame ekrane futbolo rungtynes, o kitos krašteliu - aistringą ispanų komandos gerbėją. Komandai pradedant puolimą ji sugriebia gulinčią ant stalo raudoną vėduoklę, akies mirksniu ją iškleidžia ir pradeda staigiais judesiais vėduoti orą. Puolimui žlugus - staiga ją suskleidžia (tas duslus“čakšt“!), jos galu gracingai išpiešia kelis apskritimus ore ir šaižiai sušukusi ¡Qué mierda! (lt. bet tai koks šūdas!) nusviedžia vėduoklę ant stalo ir sriūbteli gurkšnį alaus.
Karališkasis Sevilijos Tabako fabrikas ir jo “karalienės”
Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja „jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį“ ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera. Jai muziką sukūrė Žoržas Bize (Georges Bizet), o libretas, pasakojantis tragišką gražios čigonės ir maištaujančio kapralo meilės istoriją, parašytas pagal Prosperas Merimė (Prosper Mérimée) novelę. Opera vadinasi “Karmen”. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė - besislapstantis nuo bausmės baskas idalgo. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi - kodėl pasirinkta Sevilija?