Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Mergelė eina vandeniu
Visada vaizduojama su vaiku ant rankų, tačiau vadinama ir Ponia ir Nekalta Mergele Karmen. Apsireiškė ant kalno, tačiau jau daugiau nei 800 metų vadinama Jūros Žvaigžde ir yra laikoma jūreivių, žvejų ir jūros prekeivių globėja. 1901 metais, karaliaus įsakymu, buvo paskirta prižiūrėti ir Ispanijos karinį jūrų laivyną. Taigi Nuestra Senora de la Carmen turi tikrai nemažai pareigų, kurias atsakingai vykdo. Atsidėkodami už jos rūpestingumą ir globą beveik visi Andalūzijos pakrantės miesteliai kas metai, liepos 16 dieną organizuoja procesijas ir neša sostą su jos atvaizdu ne tik gatvėmis, bet ir plukdo į jūrą.
Guadalikivyro mustangai
Naujoji Amerikos arklių istorija prasidėjo 1493 metais, kai Kristupas Kolumbas išplaukė į savo antrąją kelionę į Ameriką. Kadangi tais laikais Amerikos žemyne arklių nebuvo, Ispanijos karaliai nurodė kartu su ekspedicija išsiųsti ir 12 grynakraujų andalūziškų žirgų bei kumelių. Tačiau atsitiko taip, kad apsukrūs Sevilijos prekiautojai vietoj grynakraujų, už gerą kainą prakišo paprastus, pusiau sulaukėjusius arklius, sugaudytus Guadalkivyro upės deltoje.
Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Sostai Šventosios Savaitės procesijose
Svarbiausias Šventosios Savaitės (isp. Semana Santa) procesijos akcentas į kurį krypsta visų akys yra „trono“, kurį lietuviškai ko gero reikėtų vadinti „sostu“. Taip vadinami puošnūs neštuvai ant kurių, pakilusi virš minios plaukia svarbiausia, labiausiai gerbiama ir garbinama procesijos ikona - Šv. Mergelė.
Konkurencija dėl varpelių Šventosios savaitės procesijoje
Šventosios Savaitės procesijos yra tradiciniai vietos bendruomenės renginiai, į juos įtraukiami visi – net ir vaikai. Kas dalyvaus ir kokią rolę vaidins, koks bus procesijos scenarijus, priklauso tik nuo vietos bendruomenės sprendimo, todėl visos procesijos turi kažką išskirtinio.
¡Projibido fijar carteles!
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Auksinės rankos
Šis pasakojimas apie žmones, kuriems auksas yra ne papuošalas, investicija, o tiesiog žaliava - kaip statybininkui plyta ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su auksu yra įvairiausių - vieni gamina smulkius juvelyrinius dirbinius, kiti iš aukso kala ar lieja didesnius gaminius, yra ir mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji iš aukso kuria stebuklus, rankoje laikydama tik nedidelį, švelnų teptuką.
Odė aukojamam buliui
Tikrai sutinku su siūlymu, kad silpnesnių nervų žiūrovai turėtų būti perspėjami iš anksto. Gal ant reklaminių plakatų, gal jau arenos prieigose reikėtų parašyti, kad renginio metu bus pralietas kraujas ir tikrai nukentės keli iš pažiūros sveikai ir žvaliai atrodantys buliai. Smulkesniu šriftu dar reikėtų pridėti, kad ir kitų renginio dalyvių, net žiūrovų saugumas nėra garantuotas.
Andalūziška Bohemijos Rapsodija
Senuose dokumentuose minima, kad 1425 metais į Saragosos miestą atvyko būrys tamsaus gymio keliautojų. Jiems vadovavo Don Chuanas, prisistatęs Mažojo Egipto kunigaikščiu. Toks aukštas atvykėlio statusas leido jam tiesiogiai kreiptis į karalių Alfonsą V ir prašyti leidimo tęsti piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą. Prašyme nurodyta, kad reikėtų ne tik leidimo, bet ir „Apsaugos rašto“, kuris garantuotų saugią kelionę, kuri užtruks septyneris metus. Tačiau atvykėlių iš Mažojo Egipto kelionė po Ispaniją užtruko gerokai ilgiau.
Vėduoklės kova dėl moters rankos
Viena akimi stebiu baro terasoje pakabintame ekrane futbolo rungtynes, o kitos krašteliu - aistringą ispanų komandos gerbėją. Komandai pradedant puolimą ji sugriebia gulinčią ant stalo raudoną vėduoklę, akies mirksniu ją iškleidžia ir pradeda staigiais judesiais vėduoti orą. Puolimui žlugus - staiga ją suskleidžia (tas duslus“čakšt“!), jos galu gracingai išpiešia kelis apskritimus ore ir šaižiai sušukusi ¡Qué mierda! (lt. bet tai koks šūdas!) nusviedžia vėduoklę ant stalo ir sriūbteli gurkšnį alaus.