Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Burgalimaro pilis ir septyni karaliai
Chaeno provincijoje, Baños de la Encima mieste iki šiol stovi seniausia Ispanijos pilis. Ji suprojektuota Kordobos kalifo Al-Hakamo II įsakymu ir statyta kaip neįveikiama tvirtovė. Ji buvo labai pažangios tų laikų karinės architektūros pavyzdys – apsupta aukštų ir galingų sienų ir triaukščių sargybos bokštų. Tvirtovė statyta ne valdovo apsaugai – joje buvo įrengtos didelės kareivinės ir ginklų sandėliai karo atveju. Pilies sienos išliko iki šių dienų ne dėl užkariautojų malonės, o dėl ypatingo statybos būdo.
Semana Santa žaliems
Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas. Semana Santa nepalieka abejingų – vieni, norėdami pasislėpti nuo šios šventės galingo prasiveržimo ir triukšmo išvažiuoja kuo toliau, kiti su nuostaba ir pagarbia baime stebi keistus vietos ritualus, treti neslepia džiaugsmo ašarų ir atvira širdimi išgyvena stiprų tikėjimo jausmą. Taigi – kas ta Semana Santa, kaip ją matome mes, turėdami unikalią galimybę prie jos prisiliesti iš labai arti.
Sostai Šventosios Savaitės procesijose
Svarbiausias Šventosios Savaitės (isp. Semana Santa) procesijos akcentas į kurį krypsta visų akys yra „trono“, kurį lietuviškai ko gero reikėtų vadinti „sostu“. Taip vadinami puošnūs neštuvai ant kurių, pakilusi virš minios plaukia svarbiausia, labiausiai gerbiama ir garbinama procesijos ikona - Šv. Mergelė.
Meskite į mane akmenį, arba viskas apie Nazarėnus
Kasmet, kol lietuviai ruošiasi Velykų sekmadienio dažytų kiaušių ritinėjimo ir kiečiausio margučio galo turnyrams, andalūzų galvose kirba visai kiti dalykai. Patikėkite – zuikučiai ir kiaušiai čia nėra pirmaeilis rūpestis – vyrai, moterys ir vaikai ruošiasi Šventosios Savaitės procesijoms.
Konkurencija dėl varpelių Šventosios savaitės procesijoje
Šventosios Savaitės procesijos yra tradiciniai vietos bendruomenės renginiai, į juos įtraukiami visi – net ir vaikai. Kas dalyvaus ir kokią rolę vaidins, koks bus procesijos scenarijus, priklauso tik nuo vietos bendruomenės sprendimo, todėl visos procesijos turi kažką išskirtinio.
UNESCO parodys jums kelią
Gal norėtumėte pakeliauti po Andalūziją kišenėje turėdami ne šiaip kelionių vadovą, o UNESCO saugomo paveldo objektų sąrašą? Andalūzijos sąrašas nėra trumpas – jeigu kiekvienam pažymėtam objektui skirtumėte bent po pilną dieną, susidarytų įspūdinga 8 dienų kelionė. Tiesa, vienas šio sąrašo objektų yra gana abstrakčiai aprašytas, todėl jo apžiūrą patartume derinti su kitų paveldo paminklų lankymu.
Auksinės rankos
Šis pasakojimas apie žmones, kuriems auksas yra ne papuošalas, investicija, o tiesiog žaliava - kaip statybininkui plyta ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su auksu yra įvairiausių - vieni gamina smulkius juvelyrinius dirbinius, kiti iš aukso kala ar lieja didesnius gaminius, yra ir mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji iš aukso kuria stebuklus, rankoje laikydama tik nedidelį, švelnų teptuką.
Itálica. Istorijos donoras
Jaunystėje labiau žavėjausi istorijomis apie indėnus ir romėnus, nei apie keliautojus ar kosmoso užkariautojus. Istorijos apie Vinetų, Spartaką, Čingačhuką, Cezarį ir Kleopatrą, Topą ir Harį – ech, kaip puikiai leidau laiką apie visus juos skaitydamas! Tačiau susidomėjimas indėnais išblėso atradus, kad jų nuotykiai su istorine tiesa turi mažai ką bendro. Kai vėliau juos sutikau keliaudamas po Arizoną ir Nevadą - nei vienas nepriminė Čingačguko ar Geronimo. O štai Roma iki šiol mane traukia tarsi magnetas, nes jos istorija egzistavo ne fantazijų knygose, o tikrovėje. Ir naujų atradimų džiaugsmas dabar dar didesnis, nes romėnai Andalūzijos istorijoje paliko aiškiai matomus ir net apčiuopiamus pėdsakus. Tiek apčiuopiamus, kad dalelytę Romos net gali įsidėti į kišenę.