Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Rugpjūčio feria karališkai
Feria yra triukšminga ir spalvinga miesto šventė - mugė, kurios metu švenčiama su „užmoju“. Nerasite dviejų vienodų ferijų - jas jungia gal tik tradicija moterims puoštis flamenco kostiumu, važinėtis karietomis, dainuoti ir šokti sevillanas ir negailėti ledukų ruošiant tradicinį feria gėrimą. Visa kita yra ilgos evoliucijos rezultatas - pavyzdžiui Sevilijos „Feria de abril“ yra puošni, tačiau tik „saviems“ skirta šventė, Chereso miesto pavasario feria skirta žirgams, chereso vynui ir flamenco, Malagos feria adaptavosi prie popturizmo poreikių, o mūsų miesto feria yra... Karališka.
Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Semana Santa žaliems
Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas. Semana Santa nepalieka abejingų – vieni, norėdami pasislėpti nuo šios šventės galingo prasiveržimo ir triukšmo išvažiuoja kuo toliau, kiti su nuostaba ir pagarbia baime stebi keistus vietos ritualus, treti neslepia džiaugsmo ašarų ir atvira širdimi išgyvena stiprų tikėjimo jausmą. Taigi – kas ta Semana Santa, kaip ją matome mes, turėdami unikalią galimybę prie jos prisiliesti iš labai arti.
¡Projibido fijar carteles!
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Šimtas Betliejų
Ispanijoje netrūksta muziejų, galinčių patenkinti išrankiausią meno gurmano skonį. Didžiausi meno ir kultūros lobiai eksponuojami garsiausiuose Prado, Gugenheimo, Katalonijos, S.Dali, P.Pikaso ir kituose garsiuose Ispanijos muziejuose, tačiau yra dar vienas, tikrai vertas dėmesio - stovi jis pusiaukelėje tarp Granados ir Sevilijos miestų. Mollina miestelio pakraštyje, moderniame ir šiuolaikiškame pastate įsikūręs didžiausias pasaulyje Betliejų muziejus.
Mantilla – ispaniška tapatybė
Censi Sevilla Arjona pirmą kartą pamačiau priešvelykinės savaitės metu, vadovaujančią bažnytinei procesijai. Susitikus mūsų žvilgsniams, pajutau, kad ji man primena moterį iš Francisco Goya paveikslo. Tąkart negalėjau nuo jos atplėšti akių: vilkinti juoda suknele, pasidabinusi juoda mantilla - ispanišku galvos apdangalu, pasitempusi ir susikaupusi, ji atrodė iš ties įspūdingai. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra „Mi Mantilla“ prekinio ženklo įkūrėja ir savininkė. Šiandien su Censi kalbamės apie šį elegantišką ispanų moterų dėvimą rūbą.