Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Expo 92 paroda Sevilijoje
Dar 1976 metais, naujasis Ispanijos karalius Juan Carlos su karaliene Sofija, keliaudamas po Amerikos žemyną pasiūlė 1992 metais Sevilijoje surengti pasaulinę Iberoamerikos šalių parodą. Panašią parodą 1929 metais buvo organizavęs jo senelis Alfonso XIII. Tai buvo labai toliaregiškas lobistinis žingsnis – 1992 metais pasaulis turėjo minėti Amerikos atradimo 500 metų jubiliejų, o Sevilija su atradimu turėjo tiesioginį ryšį.
Sevilijos spalvos
Sevilija turi savo firmines spalvas. Jos tokios ypatingos, kad pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Albero – geltona garstyčių ir Carmesi – tamsiai raudona, dar vadinama giliai purpurinė. Šios dvi yra labiausiai pastebimos vaikštant po Seviliją. Jomis dažytos Plaza de Toros, Palacio de San Telmo, Palacio de las Dueñas, Basilica de la Macarena, Plaza de la Alfalfa barų ir dar daugybė kitų pastatų sienos.
Visos Ispanijos aikštė
Ispanijos aikštė buvo statoma 1929 metais atidarytai Iberoamerikos parodai ir savo forma simbolizavo platų glėbį, į kurį turėjo tilpti (o gal iš jo siekė ištrūkti?) visos, kažkada kolonijomis buvusios Pietų ir Centrinės Amerikos šalys. Šiais laikais „glėbys“ atrodo mažiau pretenzingai ir jame savanoriškai buriasi visi norintys – kas bėgioja, kas užsiima joga, kas dainuoja, kas vaikštinėja parko takeliais ar skliautuotais koridoriais. Po aikštę slenka ir organizuotos ekskursijos - kol jų vadovai pasakoja aikštės ir parodos istoriją, žioplinėjantys paaugliai karstosi laiptų turėklais ir darosi selfius.
Atalaya ir vikingų sūriai
Jei šiuo metu keliaujate po Andalūziją – sustokite ir pasilypėję ant aukštesnio kalno apsižvalgykite – kur nors horizonte turėtumėte pamatyti vienišą bokštą arba bent jau jo griuvėsius. Šiuo metu yra žinomi 125 geriausiai išlikę bokštai (vadinami atalaya), tačiau jų griuvėsių yra kelis kartus daugiau. Pirmieji atalya buvo pradėti statyti XI amžiuje aplink Seviliją, o per sekančius kelis šimtus metų išplito po visą Andalūziją. Kodėl?
Karmona. 5000 metų Andalūzijos keptuvėje
Andalūzijoje yra bent keletas miestelių, kurie didžiuodamiesi save vadina „Andalūzijos balkonu“, nes visi jie pakibę ant apylinkėse dominuojančių uolų šlaitų, nuo kurių atsiveria vaizdai iki pačio horizonto. Sevilijos pašonėje įsikūrusi Karmona pastatyta ant 200 metrų aukščio Alcores kalnagūbrio grandinės, nuo kurios gali apžvelgti beveik iki horizonto plytinčią La Vegą, kuri laikoma karščiausia Andalūzijos lyguma. Taigi Karmonos gyventojai nieko nepagražina girdamiesi, kad jų miestas yra balkonas su vaizdu... į keptuvę.
Sevilijos apelsinai Karališkam stalui
Viena legenda byloja, kad apelsinus iš Hesperidžių sodo pavogė ir į Iberijos pusiasalį atnešė legendinis graikų didvyris Herkulis. Šis didvyris prieš kokius 4000 metų įkūrė Sevilijos miestą, todėl apelsinmedis tapo šio miesto gyvuoju simboliu. Sevilijos gatvėse, parkuose ir kiemuose auga daugiau nei 60 000 apelsinmedžių, todėl šis miestas laikomas didžiausiu pasaulyje apelsinų sodu.
Sevilijos pelkės
Finikiečiai Sevilijos gyvenvietę įkūrė gilios Tartesijos įlankos pakrantėj, visais šalia Guadalquivir upės žiočių. Per daugiau nei tris tūkstančius metų upės delta pasislinko per 90 kilometrų pietvakarių kryptimi, įlanka užsinešė dumblu, todėl dabar jos vietoje plyti didžiulė pelkė, kuri vadinama Marismas de Guadalquivir.
Cuna gatvė Nr. 8, Sevilija
Žvelgiant iš Cuna gatvės “Palacio de la Condesa Lebrija” panašūs į rūmus tik tuo, kad į vidų pateksi tik pro didžiulius, dekoratyvinėmis vinimis kaustytus vartus, o virš jų esančio balkono frizas puoštas renesanso stiliaus lipdiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai dar vienas Sevilijos stiliaus namas, panašus į daugelį tame rajone. Tikriausiai ne kartą praėjome pro jį nekreipdami dėmesio. Tačiau sužinoję, kad šie rūmai patenka į žymiausių Sevilijos rūmų trejetą, nutarėme apsilankyti.