Nerandate žemėlapyje Konjako, Šampanės, Bordo, Pilzeno ar Mozelio? Galiu lažintis, kad šiuos vietovardžius daug lengviau įsivaizduojate ne geografiniame, o gastronominiame kontekste. Ko gero ir Cheresą žymiai lengviau rasite parduotuvės lentynoje, nei žemėlapyje. Cheres de la Frontera yra Kadiso provincijos miestas, pasaulyje išgarsėjęs iš šių vietų kilusio, plačiai pasklidusio ir puikiai įvertinto vyno dėka. Cheres miestas garsus savo cheresu, arba šeriu, kaip jį švelniai vadina anglų poniutės.

Ketinantys pasišaipyti iš šio kalambūro, turėtų žinoti, kad būtent chereso vynų gamyba suteikė jėgų miesto ir net viso regiono atgimimui po amžių trukusių karų ir epidemijų šėlsmo. Šį miestą ir šalia įsikūrusias vyno daryklas su Santa Maria uostu sujungė pirmasis Ispanijoje pastatytas geležinkelis, kovai su sandėliuose kylančiais gaisrais buvo suburtos pirmosios gaisrininkų brigados, o tvarką mieste palaikė pirmosios policijos pajėgos. Paskutinius du šimtmečius miesto teritorija ir infrastruktūra plėtėsi naujai statomų chereso vyno daryklų dėka, o jų buvo pastatytos kelios dešimtys. Todėl cherezanams (taip vadinami Cheres de la Frontera gyventojai) nekelia nuostabos, kad pagrindinę jų miesto aikštę supa trys pagrindinės miesto įžymybės – Cheres katedra, miesto tvirtovė ir Tío Pepe vyno darykla.

Prieš pat 11 val. ryto, Sylvain Vieille-Grosjean rakinant vyno daryklos vartus, apie chereso vynus žinau tik tiek, kad jie spirituoti ir kažkuo panašūs į Porto ir Madeiros vynus. Kai kurie cheresai būna velniškai sausi, tačiau pasitaiko ir neįtikėtinai saldžių. Dar žinau, kad darykla, po kurią šiandien žvalgysimės vadinasi Tío Pepe, kas mūsiškai skamba pakankamai nuotaikingai – Dėdė Juozapas. Kad daryklos teritorija labai didelė, supratau ieškodamas mašinų stovėjimo aikštelės – teko apvažiuoti visą didelį senamiesčio kvartalą. Ir dar - čia žengdamas kažkiek abejojau ar pačiame miesto centre vis dar gaminamas vynas, o gal darykla jau paversta turistus viliojančiu muziejumi ar teminiu parku?

Taigi pro atrakintus Tío Pepe vartus žengiu neturėdamas išankstinės nuomonės, neutraliai nusiteikęs ir norintis kuo daugiau suprasti apie chereso vynus.

Netrukus prie mūsų prieina ponas Carlos González – Gordon ir visi įsitaisome erdviame ir grakščiame Augusto Eifelio suprojektuotame ir iš metalinių konstrukcijų pastatytame paviljone. Ponas Carlos trumpai pasidalina savo žiniomis apie mūsų kraštą, šmaikščiai pakomentuoja lietuvišką krepšinį, cepelinus ir šaltibarščius, todėl lengvai įveikiame oficialią prisistatymo dalį.

Šis ponas yra penktos kartos vyno daryklos įkūrėjo palikuonis, o pati darykla nuo 1987 metų priklauso išskirtinai tik įkūrėjo šeimos nariams. Šiuo metu įmonės akcijos priklauso bene 150 šeimos narių, tačiau pačioje įmonėje tiesiogiai darbuojasi tik keturi iš jų. “Jei nebūčiau pradėjęs dirbti šeimos versle, ko gero niekada nebūčiau aplankęs tų šalių, kurias dabar puikiai pažįstu. Į Lietuvą verslo reikalais atvykdavau tris, keturis kartus metuose, aplankiau visus didesnius jūsų šalies miestus, o lietuvius pažįstu kaip nuoširdžius, išsilavinusius ir draugiškus žmones. Man vis dar keista, kad jūs patys apie save taip negalvojate.“ – nusišypsojęs pradeda pasakoti Carlos.

Apie verslo pradžią

1835 metais, Manuel María González Ángel, tuo metu būdamas 23 metų amžiaus, tarnaujantis ir Kadiso banke ir papildomai užsiimantis komercine veikla nusprendžia imtis vyno eksporto. Atsisako banko tarnautojo karjeros ir kuria įmonę, į kurią investuoja turėtas santaupas ir nedidelį, iš nelabai sėkmingos prekybos sukauptą pelną. Jau pirmaisiais veiklos metais jaunasis verslininkas sėkmingai nuperka ir pelningai parduoda į Angliją pirmąją dešimtį vyno statinių. Įkvėptas sėkmės nusprendžia ne tik pardavinėti kitų daryklų vynus, bet ir gaminti vyną pats, tad kreipiasi pagalbos į savo dėdę Juozapą (José arba dar kitaip - Pepe).

Atsidėkodamas už patarimus Manuelis padovanoja dėdei nedidelį vyno rūsį, kuriame Pepe imasi eksperimentų ir netrukus sukuria nuostabų vyną. Vynas beveik akimirksniu tampa populiarus ir voilà, kaip pasakytų iš Prancūzijos kilęs mūsų gidas Sylvain - verslas klesti, o kartu ateina pripažinimas ir turtai.

Jau seniai netikiu stebuklingomis sėkmingo verslo istorijomis, kuriose pasakojama, kaip „vieną rytą verslo įkūrėjas pabudo nušviestas originalios idėjos, o tada…“, todėl intuityviai jaučiu, kad trumpame Carlos pasakojime apie González y Byass įmonės kūrimąsi ir verslo pradžią trūksta gana svarbių detalių. 

Atidžiau pažvelgus į gerbiamo pono González Ángel istoriją darosi akivaizdu, kad tuo metu dar jaunas Manuelis nebuvo eilinis banko tarnautojas. Mirus jo tėvui, Ispanijos karaliaus asmens sargybiniui ir karališkų Sanlucar druskų verslovių pajamų prižiūrėtojui, našle likusi motina su 7 vaikais persikelia gyventi į Seviliją. Naujoje vietoje vaikams sudaromos sąlygos mokytis universitete ir mokslai jiems sekasi puikiai, tačiau tik Manuelis pasirenka verslininko kelią.

Vėliau, pirmus žingsnius versle žengiantis Manuelis veda Victoria de Soto y Lavaggi – Kadiso mieste įsikūrusio turtingo Indijos pirklio dukrą, o netrukus jo verslo partneriu tampa įtakingas Anglijos vyno pirklys Robert Blake Byass.

Panašu, kad prieš imdamasis verslo Manuelis nebuvo labai turtingas, tačiau puikiai išsilavinęs ir gerus ryšius turintis jaunuolis, kuris mokėjo atidžiai rinktis partnerius ir patarėjus, nujautė artėjančius pokyčius rinkoje ir jau turėjo reikiamos patirties prekyboje. Be viso to Manuelis buvo ir ganėtinai ambicingas – viename iš savo laiškų jis rašo: „aš noriu praturtėti ir labai savimi nusivilsiu, jeigu man to nepavyks padaryti greitai“.

Visgi ponas González Ángel nebuvo iš tų, kurie gimė su sidabriniu šaukštu burnoje, kuriems sėkminga ir turtinga ateitis tiesiog nulemta. Prireikė beveik trisdešimties sunkaus darbo ir permainingos sėkmės metų, kol jo daryklos vynai tapo kokybės etalonu, o garsas apie sėkmingą verslininką pasiekė ir Karališkąjį Ispanijos dvarą. Pati karalienė Izabelė II panoro aplankyti Chereso miesto centre įsikūrusią González y Byass vyno daryklą. Vėliau čia lankėsi ir Ispanijos karalius Alfonso XII ir daugelis kitų karališkos šeimos narių, bei gausybė to meto įžymybių. O tais laikais tai buvo ne tik sėkmės, bet pagarbos ir aukšto pripažinimo ženklas.

Daugelį metų sėkmė lydėjo ne jaunuolį, siekusį greitai „pralobti“ iš vyno prekybos, bet ambicingą, darbštų, inteligentišką, išsilavinusį, elegantišką ir novatoriškai mąstantį džentelmeną. Jo įmonės darbuotojų vaikams buvo įsteigta mokykla, darykloje dirbo gydytojas, daryklos lėšomis buvo dosniai remiama ne tik Chereso miesto bendruomenės kultūrinė veikla, bet ir elgetaujantys vargšai. Mirė Manuel María González Ángel per Tris karalius - 1887 metų sausio 6 d, būdamas vienas įtakingiausiu ir garbingiausiu to meto miesto piliečių. Tais pačiais metais Chereso miestas jo vardu pavadino gatvę, kurioje, neilgai trukus, dėkingi miestiečiai jam pastatė ir paminklą. Kas žino - jei Manuelis nebūtų metęs bankininko karjeros, gal ir Kadiso miestas šiam nuostabiam žmogui butų pastatęs paminklą? Tačiau akivaizdu, kad pasaulis labiau dėkingas Manueliui iš Chereso.

Paslaptingasis dėdė Pepe

Ne mažiau paprasta ir sklandžiai sudėta legenda pasakoja ir apie “kuklųjį” dėdės Pepe indėlį. Jaunasis Manuelis, apsižiūrėjęs, kad nelabai išmano tai, ko ėmėsi, kreipiasi pagalbos į dėdę José Ángel y Vargas, šeimos rate labiau žinomą kaip Tío Pepe. Šis sukuria keistą, blyškų, la-a-a-abai sausą vyną, kuris pavadinamas jo vardu. Vyną netrukus pamėgsta visas pasaulis.

Istorija genialiai paprasta, tačiau tikrovėje buvo kiek kitaip. Verslo pradžioje Manueliui trūko ne tik vyndarystės žinių, bet ir pinigų. Todėl verslo partneriais ir finansuotojais tapo ponai Gutiérrez Agüera ir Dubosc López de Haro, o įmonė vadinosi Manuel María González y Co. Pirmasis ponas finansavo naujojo vyno kūrimą, o antrasis - ieškojo jam pirkėjų. Kiekvienam steigėjui priklausė po trečdalį akcijų.

Dedę Pepe gerai pažinojo vietos vyndarius, išmanė vynuogių auginimą, jų veisles, vyno gamybos ir brandinimo technologijas. Pasaulis reikalavo vyno, kurio skonis ir kokybė nepriklausytų nuo derliaus metų; vyno, kuris tiktų šaltesnių pasaulio šalių klimatui ir derėtų su tų kraštų maistu; vyno, kuris išlaikytų savo geriausias savybes net ir ilgose kelionėse. Tokį vyną ir kūrė šis žmogus, beveik dešimtmetį eksperimentavęs su geriausiais, brandintais Chereso apylinkių vynais.

1844 metais buvo nuspręsta, kad Pepe sukurtas vynas yra pakankamai tobulas, unikalaus skonio ir turėtų sulaukti dėmesio. Ponas Dubosc pasirūpino, kad pirmoji vyno statinė iškeliautų tiesiai į Londoną pas jų agentą - pirklį Robert Blake Byass. Atvirai pasakius, šis „blyškus“ ir labai sausas vynas agentą nelabai sužavėjo, tačiau buvo sutarta pradėti prekybą. Antroji Tío Pepe vyno partija Angliją pasiekė tik... po 5 metų, nes tiek laiko trunka šio vyno brandinimas. Dar po metų to paties pono Dubosc pastangomis vynas pasirodė Niujorke, o po dešimtmečio jo buvo galima nusipirkti ir Rusijoje ir Prancūzijoje ir net pačioje Ispanijoje. Pati karalienė Izabele II skelbėsi, kad karališkų pietų metu mėgstanti išgerti kelias Tío taures. Per metus karalienės rūmuose buvo išragaujama 600 „Dėdulės Juozapo“ butelių.

Tío Pepe prekinis ženklas užregistruotas tik 1888 metais. Vyno darykloje iki šiol yra dėdės Pepe rūsys, kurio raktą turėjo tik jis pats, mėgdavęs čia sukviesti artimiausius bičiulius. Beje - Chereso miestas pagerbė ir patį dėdę Pepe - jo vardu yra pavadinta plati gatvė beveik pačiame miesto centre. Ne man spręsti kiek nusipelnė šis garbus žmogus, tačiau jo vardu iki šiol vadinamas daugiausiai eksportuojamas Ispanijos vynas, o tai jau pasaulinė šlovė!

Ekskursija po daryklą tęsėsi net tris valandas. Po didžiulę teritoriją Sylvain mus vežiojo elektromobiliu, kelionės metu entuziastingai pasakodamas apie „blyškų“ vyną, brendžio distiliavimą ir brandinimą, apie puikų viskį, brandinamą chereso statinėse. Klaidžiojome po vyno saugyklas, klausėmės smagių istorijų ir vyndarystės paslapčių. Kelionė baigėsi degustacijos salėje. Būsiu atviras – po pusdienį trukusios ekskursijos buvo sunku išlaikyti dėmesį ragaujant visus 12 skirtingų cheresų.

Apsilankymo pabaigoje dar ilgokai stovime netoli vartų su Sylvain mėgindami atsisveikinti ispaniška maniera– jau kelis kartus tarėme: „sudie, iki kito karto, buvo nuostabu, dėkui“, bet vis išsivydavo nauja pokalbio gija.

Kalbame ne apie kasdienius dalykus – norint suprasti kodėl pasaulis pamėgo šį gėrimą, neužtenka paskaityti informaciją etiketėje ar patikėti šmaikščia reklama, vaizduojančia raudonu švarkeliu apsirėdžiusį skrybėlėtą gitaristą. Nėra “tiesiog” paprastų sėkmės istorijų, kurios tęsiasi šimtmečius ir kurias galėtum lengvai atkartoti. Kalbama, kad González šeima iki šiol turi paveldėtą iš įkūrėjo įprotį – jokiais būdais neišmesti jokio, net ir mažai reikšmingo dokumento. Visi jie saugomi Gonzales Byass fonde, kuriame sukaupta apie 180 tūkstančių, vis dar įslaptintų dokumentų. Ar kam pavyktų pakartoti sėkmę juos išstudijavus, o gal tiesiog pakanka būti geriausiu pasaulyje?

Šis straipsnis buvo publikuotas bernardinai.lt portale: Garsiausias Ispanijos dėdė

Skaitykite kitas istorijas:

Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo:

Prisijunkite prie mūsų sekėjų rato: