Garsiausias Ispanijos dėdė
Nerandate žemėlapyje Konjako, Šampanės, Bordo, Pilzeno ar Mozelio? Galiu lažintis, kad šiuos vietovardžius daug lengviau įsivaizduojate ne geografiniame, o gastronominiame kontekste. Ko gero ir Cheresą žymiai lengviau rasite parduotuvės lentynoje, nei žemėlapyje. Cheres de la Frontera yra Kadiso provincijos miestas, pasaulyje išgarsėjęs iš šių vietų kilusio, plačiai pasklidusio ir puikiai įvertinto vyno dėka. Cheres miestas garsus savo cheresu, arba šeriu, kaip jį švelniai vadina anglų poniutės.
Paminklas Tio Pepe vyno daryklos įkūrėjui Cheres de la Frontera miesto centre. | ©laimafoto
Ketinantys pasišaipyti iš šio kalambūro, turėtų žinoti, kad būtent chereso vynų gamyba suteikė jėgų miesto ir net viso regiono atgimimui po amžių trukusių karų ir epidemijų šėlsmo. Šį miestą ir šalia įsikūrusias vyno daryklas su Santa Maria uostu sujungė pirmasis Ispanijoje pastatytas geležinkelis, kovai su sandėliuose kylančiais gaisrais buvo suburtos pirmosios gaisrininkų brigados, o tvarką mieste palaikė pirmosios policijos pajėgos. Paskutinius du šimtmečius miesto teritorija ir infrastruktūra plėtėsi naujai statomų chereso vyno daryklų dėka, o jų buvo pastatytos kelios dešimtys. Todėl cherezanams (taip vadinami Cheres de la Frontera gyventojai) nekelia nuostabos, kad pagrindinę jų miesto aikštę supa trys pagrindinės miesto įžymybės – Cheres katedra, miesto tvirtovė ir Tío Pepe vyno darykla.
Taip, žvelgiant nuo greta esančio katedros varpinės bokšto, atrodo Tío Pepe vyno daryklos teritorijos dalis. Darykla buvo statoma už miesto sienų, tačiau miestui augant atsidūrė pačiame Cheres de la Frontera centre. Tai atskiras miesto kvartalas, kuriame telpa ne tik vyno ir brendžio daryklų, saugyklų, brandinimo rūsių pastatai, distiliavimo cechai, medinių statinių dirbtuvės ir administracija. Teritorijoje yra didelis muziejus, jaukus viešbutis, Viktorijos vila, parkas, vynuogynas ir kelios didelės salės renginiams, pobūviams, koncertams ir degustacijoms. | ©laimafoto
Prieš pat 11 val. ryto, Sylvain Vieille-Grosjean rakinant vyno daryklos vartus, apie chereso vynus žinau tik tiek, kad jie spirituoti ir kažkuo panašūs į Porto ir Madeiros vynus. Kai kurie cheresai būna velniškai sausi, tačiau pasitaiko ir neįtikėtinai saldžių. Dar žinau, kad darykla, po kurią šiandien žvalgysimės vadinasi Tío Pepe, kas mūsiškai skamba pakankamai nuotaikingai – Dėdė Juozapas. Kad daryklos teritorija labai didelė, supratau ieškodamas mašinų stovėjimo aikštelės – teko apvažiuoti visą didelį senamiesčio kvartalą. Ir dar - čia žengdamas kažkiek abejojau ar pačiame miesto centre vis dar gaminamas vynas, o gal darykla jau paversta turistus viliojančiu muziejumi ar teminiu parku?
Taigi pro atrakintus Tío Pepe vartus žengiu neturėdamas išankstinės nuomonės, neutraliai nusiteikęs ir norintis kuo daugiau suprasti apie chereso vynus.
Netrukus prie mūsų prieina ponas Carlos González – Gordon ir visi įsitaisome erdviame ir grakščiame Augusto Eifelio suprojektuotame ir iš metalinių konstrukcijų pastatytame paviljone. Ponas Carlos trumpai pasidalina savo žiniomis apie mūsų kraštą, šmaikščiai pakomentuoja lietuvišką krepšinį, cepelinus ir šaltibarščius, todėl lengvai įveikiame oficialią prisistatymo dalį.
Šis ponas yra penktos kartos vyno daryklos įkūrėjo palikuonis, o pati darykla nuo 1987 metų priklauso išskirtinai tik įkūrėjo šeimos nariams. Šiuo metu įmonės akcijos priklauso bene 150 šeimos narių, tačiau pačioje įmonėje tiesiogiai darbuojasi tik keturi iš jų. “Jei nebūčiau pradėjęs dirbti šeimos versle, ko gero niekada nebūčiau aplankęs tų šalių, kurias dabar puikiai pažįstu. Į Lietuvą verslo reikalais atvykdavau tris, keturis kartus metuose, aplankiau visus didesnius jūsų šalies miestus, o lietuvius pažįstu kaip nuoširdžius, išsilavinusius ir draugiškus žmones. Man vis dar keista, kad jūs patys apie save taip negalvojate.“ – nusišypsojęs pradeda pasakoti Carlos.
Karališkame La Concha paviljone Carlos González - Gordon lengvai randa statinę, pažymėta Lietuvos trispalve. Jo šeimos įmonė eksportuoja produkciją į daugiau nei 115 pasaulio šalių ir Lietuva yra jų tarpe. Carlos ir Lietuvą pažįsta puikiai - turi čia ne tik patikimus verslo partnerius, bet ir puikius draugus. | ©laimafoto
Apie verslo pradžią
1835 metais, Manuel María González Ángel, tuo metu būdamas 23 metų amžiaus, tarnaujantis ir Kadiso banke ir papildomai užsiimantis komercine veikla nusprendžia imtis vyno eksporto. Atsisako banko tarnautojo karjeros ir kuria įmonę, į kurią investuoja turėtas santaupas ir nedidelį, iš nelabai sėkmingos prekybos sukauptą pelną. Jau pirmaisiais veiklos metais jaunasis verslininkas sėkmingai nuperka ir pelningai parduoda į Angliją pirmąją dešimtį vyno statinių. Įkvėptas sėkmės nusprendžia ne tik pardavinėti kitų daryklų vynus, bet ir gaminti vyną pats, tad kreipiasi pagalbos į savo dėdę Juozapą (José arba dar kitaip - Pepe).
Atsidėkodamas už patarimus Manuelis padovanoja dėdei nedidelį vyno rūsį, kuriame Pepe imasi eksperimentų ir netrukus sukuria nuostabų vyną. Vynas beveik akimirksniu tampa populiarus ir voilà, kaip pasakytų iš Prancūzijos kilęs mūsų gidas Sylvain - verslas klesti, o kartu ateina pripažinimas ir turtai.
Jau seniai netikiu stebuklingomis sėkmingo verslo istorijomis, kuriose pasakojama, kaip „vieną rytą verslo įkūrėjas pabudo nušviestas originalios idėjos, o tada…“, todėl intuityviai jaučiu, kad trumpame Carlos pasakojime apie González y Byass įmonės kūrimąsi ir verslo pradžią trūksta gana svarbių detalių.
Atidžiau pažvelgus į gerbiamo pono González Ángel istoriją darosi akivaizdu, kad tuo metu dar jaunas Manuelis nebuvo eilinis banko tarnautojas. Mirus jo tėvui, Ispanijos karaliaus asmens sargybiniui ir karališkų Sanlucar druskų verslovių pajamų prižiūrėtojui, našle likusi motina su 7 vaikais persikelia gyventi į Seviliją. Naujoje vietoje vaikams sudaromos sąlygos mokytis universitete ir mokslai jiems sekasi puikiai, tačiau tik Manuelis pasirenka verslininko kelią.
Vėliau, pirmus žingsnius versle žengiantis Manuelis veda Victoria de Soto y Lavaggi – Kadiso mieste įsikūrusio turtingo Indijos pirklio dukrą, o netrukus jo verslo partneriu tampa įtakingas Anglijos vyno pirklys Robert Blake Byass.
Panašu, kad prieš imdamasis verslo Manuelis nebuvo labai turtingas, tačiau puikiai išsilavinęs ir gerus ryšius turintis jaunuolis, kuris mokėjo atidžiai rinktis partnerius ir patarėjus, nujautė artėjančius pokyčius rinkoje ir jau turėjo reikiamos patirties prekyboje. Be viso to Manuelis buvo ir ganėtinai ambicingas – viename iš savo laiškų jis rašo: „aš noriu praturtėti ir labai savimi nusivilsiu, jeigu man to nepavyks padaryti greitai“.
Visgi ponas González Ángel nebuvo iš tų, kurie gimė su sidabriniu šaukštu burnoje, kuriems sėkminga ir turtinga ateitis tiesiog nulemta. Prireikė beveik trisdešimties sunkaus darbo ir permainingos sėkmės metų, kol jo daryklos vynai tapo kokybės etalonu, o garsas apie sėkmingą verslininką pasiekė ir Karališkąjį Ispanijos dvarą. Pati karalienė Izabelė II panoro aplankyti Chereso miesto centre įsikūrusią González y Byass vyno daryklą. Vėliau čia lankėsi ir Ispanijos karalius Alfonso XII ir daugelis kitų karališkos šeimos narių, bei gausybė to meto įžymybių. O tais laikais tai buvo ne tik sėkmės, bet pagarbos ir aukšto pripažinimo ženklas.
Šis paviljonas buvo suprojektuotas paties Augusto Eifelio, o pastatytas ruošiantis 1862 metais suplanuotam Ispanijoskaralienės Izabeles II vizitui. | ©laimafoto
Su karalienės vizitu siejasi ir Apaštalų rūsys, kuriame buvo brandinamas jos vizito metu išspaustas vynas. Izabelė II norėjo pamatyti vyno spaudimo procesą, o kadangi vizitas vyko spalio mėnesį, kada vynuogių derlius jau būna nurinktas, jos noras buvo išpildytas tikrai originaliu būdu. Vyną teko spausti iš... Chereso miesto ir apylinkių gyventojų surinktų vynuogių, kurias šie buvo atsidėję Naujųjų Metų sutikimui. Vynuogių buvo surinkta tikrai nemažai, nes pavyko išspausti net 33 statines vyno. Skaičius sutapo su Kristaus amžiumi, todėl vynui brandinti buvo pagaminta didžiulė 16,5 tonos talpos statinė, pavadinta Kristaus vardu. Didžiajai statinei kompaniją palaiko ir 13 mažesnių, pavadintų apaštalų vardais. Šiais laikais Apaštalų rūsyje vyksta muzikos festivaliai. | ©laimafoto
Daugelį metų sėkmė lydėjo ne jaunuolį, siekusį greitai „pralobti“ iš vyno prekybos, bet ambicingą, darbštų, inteligentišką, išsilavinusį, elegantišką ir novatoriškai mąstantį džentelmeną. Jo įmonės darbuotojų vaikams buvo įsteigta mokykla, darykloje dirbo gydytojas, daryklos lėšomis buvo dosniai remiama ne tik Chereso miesto bendruomenės kultūrinė veikla, bet ir elgetaujantys vargšai. Mirė Manuel María González Ángel per Tris karalius - 1887 metų sausio 6 d, būdamas vienas įtakingiausiu ir garbingiausiu to meto miesto piliečių. Tais pačiais metais Chereso miestas jo vardu pavadino gatvę, kurioje, neilgai trukus, dėkingi miestiečiai jam pastatė ir paminklą. Kas žino - jei Manuelis nebūtų metęs bankininko karjeros, gal ir Kadiso miestas šiam nuostabiam žmogui butų pastatęs paminklą? Tačiau akivaizdu, kad pasaulis labiau dėkingas Manueliui iš Chereso.
Skaičiai apie verslą kartais papasakoja žymiai daugiau negu žodžiai. Šioje lentelėje galite pamatyti kaip González Byass įmonei sekėsi gaminti vyną.
Paslaptingasis dėdė Pepe
Ne mažiau paprasta ir sklandžiai sudėta legenda pasakoja ir apie “kuklųjį” dėdės Pepe indėlį. Jaunasis Manuelis, apsižiūrėjęs, kad nelabai išmano tai, ko ėmėsi, kreipiasi pagalbos į dėdę José Ángel y Vargas, šeimos rate labiau žinomą kaip Tío Pepe. Šis sukuria keistą, blyškų, la-a-a-abai sausą vyną, kuris pavadinamas jo vardu. Vyną netrukus pamėgsta visas pasaulis.
Istorija genialiai paprasta, tačiau tikrovėje buvo kiek kitaip. Verslo pradžioje Manueliui trūko ne tik vyndarystės žinių, bet ir pinigų. Todėl verslo partneriais ir finansuotojais tapo ponai Gutiérrez Agüera ir Dubosc López de Haro, o įmonė vadinosi Manuel María González y Co. Pirmasis ponas finansavo naujojo vyno kūrimą, o antrasis - ieškojo jam pirkėjų. Kiekvienam steigėjui priklausė po trečdalį akcijų.
Dedę Pepe gerai pažinojo vietos vyndarius, išmanė vynuogių auginimą, jų veisles, vyno gamybos ir brandinimo technologijas. Pasaulis reikalavo vyno, kurio skonis ir kokybė nepriklausytų nuo derliaus metų; vyno, kuris tiktų šaltesnių pasaulio šalių klimatui ir derėtų su tų kraštų maistu; vyno, kuris išlaikytų savo geriausias savybes net ir ilgose kelionėse. Tokį vyną ir kūrė šis žmogus, beveik dešimtmetį eksperimentavęs su geriausiais, brandintais Chereso apylinkių vynais.
Garsioji chereso vynų ir brendžių brandinimo sistema vadinama „solera y criaderas“. Taip brandinamas vynas ar brendis laikomas aukštais sudėtose statinėse. Ant žemės esantis lygis, vadinamas solera (lt. grindys, žemė) ir šiose statinėse laikomas vynas yra ilgiausiai brandintas. Kiti statinių aukštai vadinami criaderas (lt. lopšiais) ir čia laikomi jaunesni vynai. Viršutiniame lygyje laikomas jauniausias añada (lt. pridėjimo) vynas. Tam tikrais periodais iš apatinių solera statiniu išsiurbiama dalis vyno ir išpilstoma į butelius pardavimui. Ištuštėjusios statinės papildomos vynu iš aukštesnio (criaderas) lygio ir taip atstatomas vyno lygis visose statinėse. Statinės niekada nebūna pilnai ištuštinamos, todėl cheresui bręstant vyksta nenutrūkstamas maišymosi procesas, kurio metu išlaikomas skonis ir aromatas. Solera statinės yra didžiausia kiekvienos vyno daryklos investicija. | ©laimafoto
1844 metais buvo nuspręsta, kad Pepe sukurtas vynas yra pakankamai tobulas, unikalaus skonio ir turėtų sulaukti dėmesio. Ponas Dubosc pasirūpino, kad pirmoji vyno statinė iškeliautų tiesiai į Londoną pas jų agentą - pirklį Robert Blake Byass. Atvirai pasakius, šis „blyškus“ ir labai sausas vynas agentą nelabai sužavėjo, tačiau buvo sutarta pradėti prekybą. Antroji Tío Pepe vyno partija Angliją pasiekė tik... po 5 metų, nes tiek laiko trunka šio vyno brandinimas. Dar po metų to paties pono Dubosc pastangomis vynas pasirodė Niujorke, o po dešimtmečio jo buvo galima nusipirkti ir Rusijoje ir Prancūzijoje ir net pačioje Ispanijoje. Pati karalienė Izabele II skelbėsi, kad karališkų pietų metu mėgstanti išgerti kelias Tío taures. Per metus karalienės rūmuose buvo išragaujama 600 „Dėdulės Juozapo“ butelių.
Tío Pepe prekinis ženklas užregistruotas tik 1888 metais. Vyno darykloje iki šiol yra dėdės Pepe rūsys, kurio raktą turėjo tik jis pats, mėgdavęs čia sukviesti artimiausius bičiulius. Beje - Chereso miestas pagerbė ir patį dėdę Pepe - jo vardu yra pavadinta plati gatvė beveik pačiame miesto centre. Ne man spręsti kiek nusipelnė šis garbus žmogus, tačiau jo vardu iki šiol vadinamas daugiausiai eksportuojamas Ispanijos vynas, o tai jau pasaulinė šlovė!
Galbūt Luiso Pérezo Solero vardas daugeliui nėra žinomas, bet šis, iš Burgo kilęs vyras 1935 metais sukūrė garsųjį Tio Pepe simbolį – vyrą raudonu švarkeliu, su Kordobos stiliaus skrybėle ant galvos ir gitara prie šono. Ilgus metus Tio Pepe simbolis švietė reklamoje Madrido centrinėje Puerta del Sol aikštėje ir buvo laikomas miesto vizualinio paveldo dalimi. Pats ženklas, per savo beveik šimtmečio istoriją, keitėsi keletą kartų, tačiau neabejojama, kad iki šiol tai yra vienas iš labiausiai žinomų logotipų pasaulyje. | ©laimafoto
Ekskursija po daryklą tęsėsi net tris valandas. Po didžiulę teritoriją Sylvain mus vežiojo elektromobiliu, kelionės metu entuziastingai pasakodamas apie „blyškų“ vyną, brendžio distiliavimą ir brandinimą, apie puikų viskį, brandinamą chereso statinėse. Klaidžiojome po vyno saugyklas, klausėmės smagių istorijų ir vyndarystės paslapčių. Kelionė baigėsi degustacijos salėje. Būsiu atviras – po pusdienį trukusios ekskursijos buvo sunku išlaikyti dėmesį ragaujant visus 12 skirtingų cheresų.
Calle Ciegos – yra labiausiai fotografuojama vieta visoje daryklos teritorijoje. Čia „selfius“ darosi ne tik daryklos svečiai ar lankytojai, bet ir šeimos švenčių ar vestuvių dalyviai. Gatvę dengia šimtamečių vynuogių šakos, kurios sukuria natūralų šešėlį. Sakoma, kad tokios gatvės nepamatysi niekur kitur. | ©laimafoto
Naujasis vyno alkoholio distiliavimo cechas pradėjo veikti visai neseniai ir vadinamas moderniu, kiek „moderniu“ gali būti prieš kelis šimtmečius arabų išrastas distiliavimo procesas. Distiliavimui pakanka tik šildytuvo, sujungto keliais vamzdžiais su aušintuvu. Ceche sumontuota nauja įranga, tačiau išlaikytas šimtmečių senumo įrenginių dizaino stilistika. Pirmiausia didelėje talpoje šildomas vynas virsta garais ir vamzdžiais keliauja į aušintuvą. Čia garai greitai atšaldomi ir kondensavimo metu susiskaido į alkoholį ir vandenį. Atrodytų, kad distiliavimas nėra sudėtingas procesas, tačiau šių paprastų įrenginių suderinimas reikalauja ypatingo kruopštumo, patirties ir kantrybės. | ©laimafoto
Šiose statinėse solera būdu brandinamas brendis. Dėl labai lėto maišymosi brendimo metu brendis išlieka to paties skonio - tiek naujas, tiek ir išpilstytas prieš šimtą metų. Dėl tos pačios priežasties vienodą skonį ir aromatą turi ir chereso vynai. Sylvain sako, kad galime būti tikri, kad jų darykloje bręstančio chereso skonis praėjus beveik dviem šimtams metų yra toks pats, kokį jį sukūrė dėdė Juozas (Tío Pepe). | ©laimafoto
Apsilankymo pabaigoje dar ilgokai stovime netoli vartų su Sylvain mėgindami atsisveikinti ispaniška maniera– jau kelis kartus tarėme: „sudie, iki kito karto, buvo nuostabu, dėkui“, bet vis išsivydavo nauja pokalbio gija.
Kalbame ne apie kasdienius dalykus – norint suprasti kodėl pasaulis pamėgo šį gėrimą, neužtenka paskaityti informaciją etiketėje ar patikėti šmaikščia reklama, vaizduojančia raudonu švarkeliu apsirėdžiusį skrybėlėtą gitaristą. Nėra “tiesiog” paprastų sėkmės istorijų, kurios tęsiasi šimtmečius ir kurias galėtum lengvai atkartoti. Kalbama, kad González šeima iki šiol turi paveldėtą iš įkūrėjo įprotį – jokiais būdais neišmesti jokio, net ir mažai reikšmingo dokumento. Visi jie saugomi Gonzales Byass fonde, kuriame sukaupta apie 180 tūkstančių, vis dar įslaptintų dokumentų. Ar kam pavyktų pakartoti sėkmę juos išstudijavus, o gal tiesiog pakanka būti geriausiu pasaulyje?
Šis straipsnis buvo publikuotas bernardinai.lt portale: Garsiausias Ispanijos dėdė
Norite išragauti Andalūzijos regioną garsinančius patiekalus ir gėrimus?
Kreipkitės į mus - sudarysime Jums gastronominės kelionės programą. Pageidaujant, lydėsime kelionės metu.
Padėsime susigaudyti gamybos procesuose, terminuose bei giliau pažinti ir pamilti Andalūziją per jos turtingą ir įvairią maisto kultūrą.
Parašykite mums, suplanuosime kelionę kartu.
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo: