Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Kas yra “garum”?
Andalūzijoje atversti istorijos klodus galima tiesiog netyčia paspyrus akmenį koja - istorinio palikimo yra tiek daug ir įvairaus, kad ir vietos valdžia ir archeologų bendruomenė kartais susiima už galvų netikėtai atradę dar vieną romėnišką vilą, finikiečių uostą ar graikų šventyklą. Taip atsitiko su Baelo Claudia - šimtmečius paslėpta po Bolonijos smėliu, ji atrasta 1917 metais. Nuo tada čia pradėti kasinėjimai ir atkūrimo darbai. Kodėl Baelo Claudia susilaukė tokio dėmesio? Todėl, kad tyrinėtojams šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės miestas pasirodė įdomus, nes garsėjo ne tik turtais... bet ir iš jo sklidusia smarve.
Nebijok dėl figūros - valgyk friturą
Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.
Nepatogūs indai
Muziejų ekspozicijose galite pamatyti amforas – keramikinius, smailaus dugno formos, dvi asas turinčius indus, kuriuose būdavo gabenamas ir saugojamas vynas, garum, aliejus, medus, konservuoti vasiai, kiti įvairūs skysti ir birūs maisto produktai. Degta keramika yra labai praktiška medžiaga – nebijo drėgmės, temperatūrų pokyčių, jos nepragriaužia pelės žiurkės ir kiti kenkėjai.
Tikras ar netikras gaspačo
Andalūzai burnoja stebėdami, kaip jų tradicinę šaltasriubę gaspačo klastoja „nemokšos ir pigaus populiarumo besivaikantys“ virtuvės meistrai, gamindami šį patiekalą ir su tabasco, ir avokadais, ir su braškėmis, ir dar su bala žino kuo. Panašias emocijų audras kelia ir kitos tradicinės šaltasriubės - salmorejo ir ajoblanco, gaminamos netradiciniais būdais.
Saldžiarūgščiai pagardai salotoms ir ne tik
Esu kvaištelėjusi dėl salotų. Galiu jas valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ir rytoj, ir visą ateinančią savaitę. Ir ateinantį mėnesį taip pat. Valgant salotas taip dažnai, kaitalioju salotų rūšis, ingredientus ir pagardus. Taip jos niekada neatsibosta, o ir ruošiant jas - didelis džiaugsmas eksperimentuoti ir atrasti naujas netikėtas kombinacijas.
Kaip derinti alyvuogių aliejų su maistu?
Karta viena pražystama prancūzė, paklausta apie vyno ir maisto derinimą išdėstė labai trumpą teoriją: „Derink kaip nori, svarbu, kad kitą dieną neskaudėtų nei galvos, nei skrandžio“.