Andalūzijos
gastronomija
Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą.
Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios gastronominės istorijos
Kiaulės dienoraštis
„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės.
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Nebijok dėl figūros - valgyk friturą
Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.