Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Paskutinė vakarienė, Jacopo Bassano, 1542 m.
Taip, meniu gali būti skirtingas, tačiau yra visus vaizdus bendrinantis įspūdis – vakarienės metu vyksta maisto dalijimas o katu su tuo - intensyvi diskusija, o kartais net ir tikra veiksmo ir emocijų drama! Nei vienas apaštalas nesėdi tyliai nuleidęs akis į lėkštę, abejingai kramtydamas jos turinį (gal nebent Judas....). Net jei matote gulintį ant stalo personažą, kad ir ką galite apie jį pamanyti, jis ne visai guli, o yra palinkęs arčiau Jėzaus širdies ir intensyviai klausosi.
Tokia yra iki šiol išlikusi andalūziška mitybos tradicija – nesvarbu kas padėta ant stalo – jeigu sėdai prie stalo su bičiuliais ar kompanionais – dalinkis maistu ir žodžiais.
Paskutinė vakarienė, Tintoretto, 1592-1594 m.
Mums labai patinka toks „paskutinės vakarienės“ formatas ir mes jį stengiamės „aktyvuoti“ kiekvieną kartą su savo svečiais iš Lietuvos. Prie stalo dalindamiesi ne tik maistu, bet ir pokalbiais. Kartais formatas nesuveikia jeigu kompanijoje yra vaikų ir paauglių, kuriems svarbu turėti maistą savo nuosavoje lėkštėje. Neveikia ir tada, kai kompanija (lot. com panis – prie duonos) yra žmonių grupė, turinti per mažai bendrų interesų ir nerandanti bendro temos vardiklio. Tačiau ir šiuo atveju yra išeitis.
Pasirodo, nereikia jokios bendros temos – jei įdėmiau paklausysite prie stalo susėdusių andalūzų pokalbius, paaiškės, kad jų temų yra bent penkios ir nei viena jų – apie meilę ar politiką.
Paskutinės vakarienės fragmentas, Giacomo Raffaelli, 1806–1814, Minoritenkirche, Viena
Paklauskite priešais sėdinčio nepažįstamojo: “ar negalėtų paduoti toliau esančios lėkštės su salotomis?”, „ar patinka ragaujamas vynas ir ką jis primena?“, „kuo užkepta žuvis ir kas tas juodas užbarstytas ant pomidorų?“. Jeigu nepageidaujate dalintis šeimos ar darbo istorijomis – paaiškinkite stalo kompanjonui, kodėl dievinate jūros gėrybes ar šaltibarščius.
Kažkuriame lietuviškame romane ar apysakoje buvo pasakojama, kaip šeimos galva prie stalo susėdusius namiškius ir samdinius už atvertą burną žodžiui ištarti bausdavo šaukšto smūgiu į kaktą.
O sovietų laikais įkalta elgesio norma „kada valgau, esu kurčias ir nebylys“ buvo prievartaujamos ištisos kartos.
Ar tikrai mus taip baudė šaukštu, kad iki šiol bijome pakalbinti šalia sėdintį kompanioną? Ar tikrai mums reikia išgerti kelis bokalus, kad atsirištų liežuvis?
Kai kitą kartą sėsime kartu prie stalo – negalvokite, kad tai paskutinė vakarienė, greičiau tai dar vienas žingsnis į andalūziškos gastronomijos pasaulį. Skanaus!
Paskutinė vakarienė, Ugolino di Nerio, 1310-1315
Norite išragauti regioną garsinančius patiekalus ir gėrimus?
Kreipkitės į mus - sudarysime Jums gastronominės kelionės programą. Pageidaujant, lydėsime kelionės metu.
Padėsime susigaudyti gamybos procesuose, terminuose bei giliau pažinti ir pamilti Andalūziją per jos turtingą ir įvairią maisto kultūrą.
Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo: