Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Avokado krikštatėviai
Malagos provincijoje esantis Axarquía rajonas yra didžiausias Andalūzijos tropinių vaisių sodas, kuriame daugiausiai ploto užsodinta avokadų medžiais – jų čia auga beveik 1,5 milijono! Šioje subtropikų zonoje auginamos įvairios avokadų veislės. Ankstyviausiai derlius čia pradedamas skinti dar rugsėjo mėnesį, o vėlyviausi avokadai sunoksta kovą, todėl šviežiais vaisiais galima mėgautis daugiau nei pusę metų. Tai reiškia, kad pusę metų ant stalo galite turėti puikiausio skonio avokadų, kurie atkeliavo iš šalia esančio ūkio, o ne iš tolimos užjūrio šalies!
Ekologiški kolektyviniai sodai
Taip taip, šis reiškinys egzistuoja ir Andalūzijoje. Tikslas šių sodų panašus kaip ir mūsiškių – aktyviai pailsėti ir pabūti gamtoje bei užsiauginti ekologiškų vaisių ir daržovių savo pačių rankomis.
Karvės pergalė?
Istoriškai alyvuogių aliejus, kartu su kitais dviem produktais – duona ir vynu tūkstančius metų sudarė Viduržemio jūros regiono dietos pagrindą. Atrodytų, kad sveika mityba turėtų būti madinga ir populiari, tačiau pasaulyje plačiausiai išplito kiti du šios dietos komponentai – vynas ir duona, o alyvuogių aliejus savo įtaką išlaikė tik Viduržemio jūros pakrantėse.
Aš esu meniu
„Esame dviese, ar gausim ką nors vakarienei?“,- teiraujuosi sportiniu adidas kostiumu vilkinčio vyruko viename andalūzijos miestelio restorane. Jis sparčiu žingsniu neša lėkštę, kurioje - kepsnys, todėl spėju, kad kreipiuosi į savininką. „Oh kiek jūsų daug, o aš tai vienas!“,- šūkteli vyrukas, dėdamas kepsnį ant svečių stalo. Tuomet žvitriai atsisuka į mus ir plačiai nusišypso: „Štai ten kaip tik palikau Jums.“,– mosteli ranka laisvo staliuko link. Staliukas jau uždengtas popierine staltiese, ant jo padėtos dvi lėkštės, pora taurių ir stalo įrankiai – kaip tik tai, ko mums reikia.