Andalūzijos
gastronomija
Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą.
Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios gastronominės istorijos
Kiaulės dienoraštis
„Aš kiaulė, Ibérico kiaulė. Išbridusi iš ąžuolynų pavėsio ir pievų žalumos“- norėtųsi sueiliuoti visą juodosios ibérico kiaulės istoriją, bet tam reikėtų pasitelkti rimtesnių poetų pagalbą. Kodėl tiek emocijų ir poezijos? Gal todėl, kad iki šiol neteko matyti laimingesnių kiaulių. Sako, kad jos ne tik anatomiškai artimos žmogui, bet ir moka išreikšti savo emocijas. Na ir kas, kad žvaliai po ganyklą bėgiojančių „juodškių“ likimas iš anksto nulemtas. Jos vis tiek atrodo labiau patenkintos gyvenimu, nei fermų nelaisvėje žviegiančios giminaitės.
Mėsėdžiai renkasi Ardales
Naujų metų pradžioje Andalūzijos miesteliuose prasideda fiestos. Šventės progos gali būti įvairios, tačiau formatas visur panašus – programa prasidės vietos valdžios atstovų sveikinimais, po to trumpa pažintinė – edukacinė dalis, o tada visi pajudės prie pagrindinio veiksmo - vaišių, degustacijų, konkursų ir linksmybių. Didžiausio dėmesio sulaukia šventės, kuriose kas nors dalijama už simboline kainą arba nemokamai ir dar geriau - jeigu tai yra valgoma.