Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Rugpjūčio feria karališkai
Feria yra triukšminga ir spalvinga miesto šventė - mugė, kurios metu švenčiama su „užmoju“. Nerasite dviejų vienodų ferijų - jas jungia gal tik tradicija moterims puoštis flamenco kostiumu, važinėtis karietomis, dainuoti ir šokti sevillanas ir negailėti ledukų ruošiant tradicinį feria gėrimą. Visa kita yra ilgos evoliucijos rezultatas - pavyzdžiui Sevilijos „Feria de abril“ yra puošni, tačiau tik „saviems“ skirta šventė, Chereso miesto pavasario feria skirta žirgams, chereso vynui ir flamenco, Malagos feria adaptavosi prie popturizmo poreikių, o mūsų miesto feria yra... Karališka.
Antequera. Viskas kaip ant delno
Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. Geri bičiuliai stebisi tokiu mūsų sėslumu nemažiau už mus pačius. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Ir visiems jiems atsakome… skirtingai. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?
El Torcal. Pasivaikščiojimas jūros dugnu
Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.
Auksinės rankos
Šis pasakojimas apie žmones, kuriems auksas yra ne papuošalas, investicija, o tiesiog žaliava - kaip statybininkui plyta ar puodžiui molis. Meistrų, dirbančių su auksu yra įvairiausių - vieni gamina smulkius juvelyrinius dirbinius, kiti iš aukso kala ar lieja didesnius gaminius, yra ir mokančių iš aukso pagaminti dantis. Šį kartą užsukome į nedideles dirbtuves, kuriose darbuojasi lieknutė, tyliai kalbanti Cristina González. Ji iš aukso kuria stebuklus, rankoje laikydama tik nedidelį, švelnų teptuką.
Andalūziška Džiuljetos ir Romeo istorija
„Peña de los Enamorados“ yra nuo kalnų grandinės atitrūkęs vienišas kalnas, apjuostas greitkelio ir greitojo geležinkelio linijos. Kalno papėdėje žaliuoja pievos ir ‘Hojiblanca‘ alyvmedžių giraitės, o jo palinkusi akmeninė viršūnė iškilusi į 874 metrų aukštį. Jos dėka kalnas ir įgauna formą, panašą į žmogaus veido profilį. Dangaus fone lengva įžiūrėti plokščią kaktą, kumpą nosį, lūpų ir smakro linijas. Yra manoma, kad jau priešistoriniais laikais šiose žemėse gyvenę žmonės „Peña de los Enamorados“ kalną laikė ypatingu ir į jį orientuodamiesi statė akmens amžiaus šventyklas ir laidojimo rūsius.