Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Malagos „krepšininkas“
Vietiniai pritars, kad Malagos miestas turi tris pagrindinius simbolius: la biznaga – dirbtinė puokštė iš erškėčio ir jazmino žiedų, el boqueron – taip vietos gyventojai vadina ančiuvį ir el cenachero – šviežios žuvies pardavėją. Pirmieji du simboliai natūraliai įsitvirtino dėl savo neginčijamo žinomumo, tai žuvies pardavėjas tapo simboliu tik labai stiprios vietos valdžios „pagalbos“ dėka. Tam prisireikė daugiau nei šimto metų įvaizdžio kūrėjų pastangų.
Bronzinis Hansas Malagoje
Šiais laikais tapti kelionių blogeriu nėra sudėtinga – nusipirkai kokį dardalą, įsirengei jame namą, įkalbėjai kartu keliauti kompanjoną arba įsimetei šunį ar katiną ir pasileidęs po pasaulį - rašai nuotykius, darai realsus ir youtubini, kol viskas pabosta arba baigiasi sekėjai. O štai anksčiau viskas buvo…
¡Projibido fijar carteles!
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Belaukiant Gordo
Gruodžio 22 dieną, 9:00 valandą, kaip ir kasmet, ryto daugybė ispanų įsijungia nacionalinį RTVE televizijos kanalą, o dar daugiau stebi kas minutę atsinaujinančią „El Pais“ dienraščio svetainę. Visų akys, ausys ir viltys nukreiptos į Madrido Karališkojo Teatro sceną, apie tai, kas ten vyksta informuoja visi didieji internetiniai portalai. Niekas iki šiol dorai nesugebėjo man paaiškinti kuo šis sujudimas toks išskirtinis, tad kelis metus nekreipiau į jį ypatingo dėmesio. Tačiau prieš savaitę, kai ispanų kalbos mokytoja paklausė „ar jau turiu decimo ir su kuo jį dalinuosi?“, nusprendžiau įdėmiau patyrinėti kas gi po galais toje scenoje vyksta? Juo labiau, kad ispanų pamokos irgi nebus - mokytojos akys tuo metu bus įbestos į ekraną.
Kai išdžiūsta upės
Andalūzijoje daugiau nei 300 dienų šviečia saulė. Gali pasirodyti, kad kraštas nuolat alinamas sausros. Taip, saulės čia netrūksta, tačiau kritulių vidutiniškai per metus regione iškrenta netgi daugiau nei Lietuvoje. Tik jie čia pasiskirsto ne vienodai: rytuose esančioje Tabernas dykumoje kritulių trūksta, tačiau regiono vakaruose esančiuose Sierra de Grazalema kalnų slėniuose - drėgna kaip tropikuose. Andalūzija yra Ispanijos sodas ir daržas ir vandens čia reikia nuolat, o ne tada, kada lyja.
Kelionė aplink pasaulį su Awenasa
Pabandykite įsivaizduoti savo reakciją, kai ką tik pensijos sulaukę jūsų tėvai praneša, jog nusprendė parduoti savo namus, išdalinti daiktus, nusipirkti namą ant ratų ir iškeliauti aplink pasaulį keliems, o gal net keliolikai metų? Anksčiau manydavau, jog tai tik filmų scenarijai. Tačiau įvairiuose pasaulio kraštuose sutikti keliaujantys žilagalviai man įrodė, kad tokios istorijos nėra retos ir kartais nutinka iš tikrųjų.
Jo Didenybė Šparagas
Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.
Andalūziška Džiuljetos ir Romeo istorija
„Peña de los Enamorados“ yra nuo kalnų grandinės atitrūkęs vienišas kalnas, apjuostas greitkelio ir greitojo geležinkelio linijos. Kalno papėdėje žaliuoja pievos ir ‘Hojiblanca‘ alyvmedžių giraitės, o jo palinkusi akmeninė viršūnė iškilusi į 874 metrų aukštį. Jos dėka kalnas ir įgauna formą, panašą į žmogaus veido profilį. Dangaus fone lengva įžiūrėti plokščią kaktą, kumpą nosį, lūpų ir smakro linijas. Yra manoma, kad jau priešistoriniais laikais šiose žemėse gyvenę žmonės „Peña de los Enamorados“ kalną laikė ypatingu ir į jį orientuodamiesi statė akmens amžiaus šventyklas ir laidojimo rūsius.
¡Vale hombre, no te preocupes! Istorija apie tai, kaip mokausi kalbėti andalūziškai
Planas buvo toks: apsigyvenu patogiame, autentiškame Andalūzijos mieste, kurio gatvėse skamba ispanų, o ne paplūdimio kalbų mišinys. Pasineriu į vietinio gyvenimo sūkurį, bendrauju ir mokausi gyvos kalbos. Pirmą kartą apsilankius Antekera (Antequera) mieste pasirodė, kad viskas sounds good – miesto gyventojai raižo ispaniškai, o Carrefour prekybos centro kasininkė net pasisveikino angliškai! O šventas naivume... Pasirodė, kad mokytis ispanų kalbos Antekeroje galima tik vienoje vietoje – pas ispanų kalbos mokytoją.
Durų beldikai
Man patinka senos durys. O jei jos įmantrios ir dekoruotos – tikrai nuguls į fotografijų archyvą. Žaviuosi ne tik senų durų spalva, forma, dydžiu, storiu, bet ir jų dekoro elementais: vyriais, rankenomis, tvirtinimo vinimis, spynomis ir jų išsidėstymu. Pagal durų vyrių ir vinių dekorą filme galiu atspėti, kurioje šalyje ar regione jis filmuotas. Ir tik gyvendama Andalūzijoje nutariau patyrinėti išsamiau dar vieną senų durų elementą – beldiką.
Granatų hipnozė
Nedaugelis pasaulio vietų turi tokį seną ir stiprų miesto simbolį, kaip Granados miestas. Net ispaniškai – lietuviškame vertime galima nuspėti, kad Granada miesto vardas galimai kilęs nuo vaisiaus panašiu vardu - granato.