Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Rožinė paslaptis
Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.
Fritintojo vadovas
Kaip tiksliai lietuviškai vadinti procesą kai produktas kepamas verdančiame aliejuje? Bulvytes gal ir ne gėda vadinti gruzdintomis, tačiau „gruzdinti“ žuvies ir jūros gėrybių gabalėliai skamba neskaniai. Todėl palieku ispanų kilmės barbarizmą - fritinimą.
Kas yra “garum”?
Andalūzijoje atversti istorijos klodus galima tiesiog netyčia paspyrus akmenį koja - istorinio palikimo yra tiek daug ir įvairaus, kad ir vietos valdžia ir archeologų bendruomenė kartais susiima už galvų netikėtai atradę dar vieną romėnišką vilą, finikiečių uostą ar graikų šventyklą. Taip atsitiko su Baelo Claudia - šimtmečius paslėpta po Bolonijos smėliu, ji atrasta 1917 metais. Nuo tada čia pradėti kasinėjimai ir atkūrimo darbai. Kodėl Baelo Claudia susilaukė tokio dėmesio? Todėl, kad tyrinėtojams šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės miestas pasirodė įdomus, nes garsėjo ne tik turtais... bet ir iš jo sklidusia smarve.
Receptas: Jūros lydeka “a la marinera” padaže
Šis patiekalas skaitomas Kūčių stalo patiekalu, nors yra mėgstamas ir valgomas tiek Naujųjų metų išvakarėse, tiek kitomis progomis. „Merluza a la marinera“ pavadinimą šmėžuojant galite rasti ir Andalūzijos restoranų meniu. O jį radus, labai kviečiu išbandyti. Asmeniškai man ši klasikinė baltos žuvies ir balto padažo sąjunga asocijuojasi su žilagalve senučiukų pora, ką tik po pietų ropojančia Viduržemio jūros promenada, meiliai susikibusia rankomis. Tokia tvirta, gardi ir tokia klasikinė…
Sūdyta menkė ir kaip ją išdruskinti
Ispanijos turguose ir prekybos centruose kiekvieną dieną galima įsigyti puikios šviežios žuvies. Tad kam rinktis sūdytą menkę, kurios kaina, beje, yra tokia pati, kaip ir šviežios? O juk nupirktą žuvį dar teks kelias dienas išdruskinti, kad būtų galima ją paruošti? Kai tokius klausimus žiūrėdama į sūdytos menkės gabalą uždaviau žuvies prekeiviui turguje, labai greit gavau aistringą atsakymą: Bet skonis! Jis visiškai kitoks! (isp. ¡Pero el sabor es absolutamente distinto!)
Malagos sardinės “el espeto”
Kad ir kokį turistinį maršrutą pasirinksite Malagoje, kelionę privalu baigti paplūdimio bare - chiringinto, mėgaujantis ant iešmo keptomis sardinėmis “el espeto”. Profesionalus sardinių kepėjas (isp. espetero) vos per kelias minutes jums suvers, padruskins ir ant laužo iškeps 6 sardines, kurias net pats karalius Alfonso XII, dar 1885 metais valgė ne kaip pridera karaliui - peiliu ar šakute, o apsičiulpdamas pirštus!