Andalūzijos
gastronomija
Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą.
Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios gastronominės istorijos
Nendrių medus - melasa
Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.
Ispaniška paelija
Manoma, kad paelija buvo išrasta Valencijoje, o tiksliau šio miesto pietuose esančio Albuferos ežero rajone. Todėl „paella valenciana“ yra laikoma tradicine ispaniška ir ruošiama su vištiena arba su triušiena. Galicijoje galite užsisakyti juodos spalvos paelijos, kuri nudažoma kalmaro rašalu. Yra ir Andalūziška paelija (vadinama ryžainiu / aroz), į kurią dedamos jūrų gėrybės, moliuskai, kalmarai, krevetės ir kriauklės (almejas). Būna dar paelja su mėsa, su vėžiais, su kumpiu ar vegetariška. Tačiau visų paelijų pagrindinis ingredientas yra ryžiai.