Andalūzijos
gastronomija
Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą.
Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios gastronominės istorijos
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Rožinė paslaptis
Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.