Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Nendrių medus - melasa
Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.
Dėmesio - baklažanai!
„Meterse en un berenjenal“ - patekti į „baklažanyną“, taip ispaniškai vadinama situacija, kai patenkama į tikrą balaganą, netvarką arba į situaciją iš kurios sunku ištrūkti. Už šį posakį turėtume būti neakivaizdžiai dėkingi arabams, kurie šią bulvinių šeimos daržovę į Andalūziją atgabeno iš Indijos.
Žvynai ir gėlės. Apie lietuvių meilę druskai
Kai kurios mūsų keliautojų kompanijos, paragavusios milžiniškų pomidorų ir almadraba tuno salotų, pagardintų druska ir virgen extra alyvuogių aliejumi (populiarus patiekalas Cádiz provincijoje ir Ronda mieste) "pameta dėl jų galvą" ir leidžiasi į...druskos paieškas, o jos radę - iššluoja visą parduotuvės lentyną! Nustebusiems pardavėjams tenka aiškinti, kad Lietuvoje "yra ir tuno ir pomidorų", o štai andalūziškos druskos jų pagardinimui trūksta!
Salmorejo skersgatvis
Visiems, kurie pamiršo garsiosios andalūziškos salmorejo šaltsriubės receptą siūlome užsukti į Kordobos miesto Salmorejo skersgatvį, esantį žydų kvartale. Pakėlę galvą perskaitysite ne tik gatvės pavadinimą, bet ir Salmorejo sriubos ingredientus ir paruošimo būdą.
Einam valgyti tapų
Las Tapas Ispanijoje vadinamos mažos maisto porcijos, kurios užsakomos kaip aperityvas prie gėrimo taurės. Anksčiau (o kai kur net iki šiol) barmenai, norėdami sužadinti apetitą, klientus vaišindavo nemokamomis tapomis – mažyčiame indelyje patiektomis alyvuogėmis arba bulvėmis. Šiais laikais pati tapa yra centrinė žvaigždė, prie kurios derinamas gėrimas. Buvusi tiesiog mažu sumuštiniu su chorizo ar kraujine dešra, grybu, pipiru, ančiuviu, dabar tapa tapo neįtikėtinai rafinuota, o jų pasirinkimas šalyje labai įvairus. Tad nors jau esate valgę tapų Barselonoje, vargu ar tokias pat rasite Sevilijoje. ¿Nos vamos de tapas?
Ruta de las tapas. Vaikštome užkandžiaudami
Lapkritis galutinai sugrąžina vasaros išbalansuotus Andalūzijos miestus į įprastas vėžes – turistai išsivažinėjo, restoranus ir barus atsikovojo vietiniai, todėl galima grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą. Su rudeniu trumpam atkeliauja ir sezoninė melancholija - greičiau temsta, norisi likti namuose, o ne vaikštinėti po apylinkes ar miesto gatvėmis.
Skumbrės laidotuvės
Kažkada mėginau užvesti skiltį darbų dienoraštyje, kur atsidurtų įdomiausios Andalūzijos šventės ir ritualai, tačiau greitai supratau, kad tai yra sunkiai įveikiama užduotis. Ilgą švenčių sąrašą turi beveik kiekvienas pueblo, visos šventės yra įdomiai aprašomos ir tiesiog kviečia aplankyti, tačiau daugelis jų įdomios tik patiems pueblo gyventojams, o dažnas prašalietis ko gero tik pagūžčios pečiais, nes nebus įtrauktas į svečių sąrašą, nebus iš anksto užsiregistravęs vakarėliui, degustacijai ar procesijai.
Istorija apie Džono meilę apelsinams
Ne - ši istorija atsitiko ne mums - tokią ją papasakojo Juan Luis Vega. Istorija nutiko škotui Džonui McKenzie, kuris XIX amžiaus viduryje dirbo Chereso vynų pardavėju Bristolyje. Džonas turėjo labai jautrią uoslę, todėl dažnai eidavo į uostą pasitikti iš Chereso atplaukusių laivų, kad galėtų pasimėgauti... iš Andalūzijos kartu su jais atplaukusio užjūrio šalies aromato. Nuo kvapų mišinio jam tiesiog pakirsdavo kojas ir viskas baigėsi tuo, kad Džonas metė prekybą, sėdo į laivą ir išplaukė į Cheresą pasiaiškinti kas gi ten vyksta.
Tunas raudonasis. Valgyti žalią.
Tunas tunui nelygus. Ir tikrai, tunų yra įvairių, tačiau „tikrųjų“ yra vos 8 rūšys, priklausančios Thunnus genčiai. Ši žuvis yra plėšrūnas ir mitybos grandinėje dalijasi vietą su rykliais. Tačiau šis plėšrūnas irgi tampa medžiotojų grobiu, o didžiausi jo priešai yra orkos ir žmonės. Skaniausias, rečiausias ir todėl brangiausias yra paprastasis tunas, angliškai vadinamas bluefin tuna, o ispaniškai žinomas atún rojo – raudonojo tuno vardu. 2019 metais Japonijos sušių magnatas Kiyoshi Kimura žuvų aukcione už 278 kg sveriantį paprastąjį tuną sumokėjo 3,1 milijoną JAV dolerių. Tunas buvo suvalgytas žalias – supjaustytas mažais gabalėliais ir sudėtas į suši.
Aliejaus koplyčia Malagos mieste
Malagos mieste, „Parroquia de Santiago“ bažnyčioje, kurioje net buvo pakrikštytas Pablo Picasso, galima aplankyti „aliejaus koplyčią". Ne tik aplankyti, bet ir paaukoti ten aliejaus butelį, kad jūsų prašymai danguje būtų išgirsti, o norai išsipildytų. Už šį reikalą atsakingos Skaistykloje esančios dvasios. O kad jos ir dieną ir naktį išgirstų aukotojo prašymus ir norus, koplyčioje turi niekada neužgesti žvakės.
Sūrio marinavimas Virgen Extra aliejuje
Norėdami išlaikyti sūrį kuo ilgiau šviežią, ispanai nuo seniausių laikų jį marinuodavo alyvuogių aliejuje. Iki šiol žolelėmis, česnakais, pipirais marinuotų sūrių Ispanijoje galima įsigyti beveik visuose prekybos centruose ir gourmet parduotuvėlėse. Šis tradicinis sūrio ruošimo būdas ne tik išlaiko produktą šviežią, bet ir sustiprina bei išryškina jo skonį.