Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Andalūziški pasisveikinimo bučiniai: duok žandą, mua!
Labiausiai trikdantis susitikimo momentas tarpkultūrinėje aplinkoje bent jau man – tinkamas pasisveikinimas. Pamojuoti ranka, ar ją ištiesti? Linktelti galvą, kiek ilgai ir kiek žemai? Tapšnoti per petį ranka ar paglostyti? O bučiuotis? Kiek kartų ir nuo kurio žando pradėti?
Apie ispaniškus vardus ir pavardes
Smagu žinoti, kad Ispanijos rašančių garsenybių sąraše pirmieji du svarbiausieji yra glaudžiai susiję su Andalūzija. Vienas jų - Frederikas Garsija Lorka, gimęs Granados apylinkėse ir netoli jos sušaudytas. Antrasis - Migelis de Servantesas, ilgą gyvenimo dalį gyvenęs ir dirbęs Andalūzijoje, o garsųjį Don Kichotą iš La Manšos pradėjęs rašyti Sevilijos miesto kalėjime. Apie jų kūrinius pasakosiu plačiau kitą kartą. Šiandien pakalbėkime apie jų vardus ir pavardes.
¡Projibido fijar carteles!
Keliaudami po Andalūziją turėjote pastebėti šį užrašą: „projibido fijar carteles”. Dažniausiai - atspaustą ant popieriaus ar skardos lapo, rečiau - užpurkštą trafareto pagalba tiesiai ant sienos, vartų, langų ar durų apsauginių žaliuzių. Kartais toks užrašas iškalamas į pastato sieną įmūrytoje akmeninėje plokštėje. Lietuviškai šie žodžiai reiškia „draudžiama klijuoti plakatus“. Plakatų ir graffiti kultūra Andalūzijoje turi gilias šaknis, menančias net antikos laikus, todėl šiam draudimui tenka balansuoti ant siauros, kultūrą ir vandalizmą skiriančios ribos.
Vėduoklės kova dėl moters rankos
Viena akimi stebiu baro terasoje pakabintame ekrane futbolo rungtynes, o kitos krašteliu - aistringą ispanų komandos gerbėją. Komandai pradedant puolimą ji sugriebia gulinčią ant stalo raudoną vėduoklę, akies mirksniu ją iškleidžia ir pradeda staigiais judesiais vėduoti orą. Puolimui žlugus - staiga ją suskleidžia (tas duslus“čakšt“!), jos galu gracingai išpiešia kelis apskritimus ore ir šaižiai sušukusi ¡Qué mierda! (lt. bet tai koks šūdas!) nusviedžia vėduoklę ant stalo ir sriūbteli gurkšnį alaus.