Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Šimto rūmų miestas
Teko girdėti vieno gido pasakymą, kad rūmai (el palacio) turi būti pastatyti iš akmenų, o namai (la casa) iš plytų. Taigi reikia žiūrėti ne į pastato dydį, o iš ko jis pastatytas. Be to dar svarbu atkreipti dėmesį ar tai yra rezidencija ar jame vykdoma ir kokia nors veikla. Taigi teoriškai - rūmai yra iš akmenų statyta rezidencija, o visi kiti yra tik namai.
Kadisas. Meilė iš antro karto
Jei iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjote Cádiz, nepergyvenkite – jums bus suteikta antra galimybė. Užsimerkite, giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpdami bandykite žvilgtelėti dar kartą. Ir vėl širdis nesuvirpėjo? Viskas aišku - eikite pas okulistą arba kardiologą, nes joks sveikas žmogus neatsispirs Kadiso žavesiui. Taip apie savo mylimą miestą mano kiekvienas gaditanos - šio miesto gyventojas. Bet tik mylintys jį besąlygiškai save vadina dar švelniau - gaditas.
Istorinis Genovés sodas Kadise
Drakonmedžiai, klevai ir magnolijos; jukos datulės ir kiparisai; alijošiai, agavos ir granatmedžiai; kinrožių, figų, mimozų ir bugenvilijų krūmai; o kur dar skirtingų rūšių laurų, fikusų ir palmių medžiai... Ne, tai ne Edeno sodai, tai Genovés parkas, esantis Kadizo mieste.
Castellar de la Frontera. Visko po vieną
Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius slepia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis. Šio kaimo, o gal vilos apžiūrėjimui pakaks geros valandos - čia rasite vieną restoraną, 8 kambarių viešbutį, vieną peña flamenca, vieną bažnyčią, vieną balkoną su vaizdu į dirbtinį ežerą, o vienintelėje gatvėje sutiksite ko gero vienintelę šio kaimelio katę.
Frontera. Pasienis be sienos
Jei keliavote po Andalūziją, turėjote atkreipti dėmesį į miestelių pavadinimus, kurie baigiasi “...de la Frontera”. Tokių miestelių Andalūzijoje priskaičiuojama bent dešimt. Frontera lietuviškai reiškia siena ar pasienis. Gana keista regėti nuorodas į taip pavadintus miestelius važinėjant po provincijas, kurios tikrai tolokai nuo sienos su Portugalija ar Maroku. Taigi kokią sieną žymi visi šie miesteliai?
Arcos de la Frontera. Nepamirškite foto kameros
Net vertinant Andalūzijos standartais – Kadizo provincija yra nepadoriai turtinga savo įvairove. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir Atlanto pakrantė, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis bene įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės. Chereso vynuogynai, pakrantės kopos, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.
Barbate. Paplūdimys rezervuotas... karvėms
Taip, būna ir taip, kad važiuoji Atlanto pakrante grožėdamasis smėliu, tingių bangų muša, mėgaudamasis lengvu vakarų vėjo brizu, vedamas visai padoraus noro – sustoti pakelėje, šokti į maudymosi drabužius ir pūkštelėti į bangas. Tačiau neiko panašaus – paplūdimys jau užimtas rimtų ponių.
Punta de Tarifa. Dviejų vėjų kryžkelė
Šis pusiasalis didesnių potvynių metu kartais virstantis Isla de los Palomas sala, yra piečiausias Europos kontinento taškas. Nuo jo iki Afrikos žemyno tik 14 kilometrų. Šioje vietoje susijungia Atlantas ir Viduržemio jūra, todėl galite pasivaikščioti siauru, šias vandens stichijas skiriančiu taku. Nuo pusiasalio į šiaurę prasideda garsieji Kadiso provincijos paplūdimiai, kurie vilioja auksiniu smėliu... ir stipriu vėju. Ir dar - Punto de Tarifa yra ideali vieta stebėti banginius ir delfinus.
Tarifa. Heraklio stulpai
Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną. Kiek paplaukęs šiaurės kryptimi išsilaipino patogioje pakrantės vietoje, kur įkūrė Sevilla ir Cadiz miestus. Vėliau graikai nusprendė, kad toks žygdarbis negalėjo būti atliktas paprasto mirtingojo, todėl priskyrė jį mitiniam Herakliui, o sąsiaurį pavadino Heraklio stulpais.
Playa de Bolonia. Eldorado žirgai ir žmonės
Jeigu būčiau copyrighteris, į šį tekstą privalėčiau įtraukti frazes: „kūno ir sielos harmonija“, “sąlytis su gamta“, „įspūdis visam gyvenimui“ ir raktinius žodžius: žirgas, vandenynas, kopos, saulėlydis. Dar turėčiau paminėti ne tik šiltas ir švytinčias Sandros, Marinos ir Viktorijos šypsenas, bet ir tylenį Paco. Istorija vyksta Bolonijos paplūdimyje - saulė leidžiasi į ramias Atlanto vandenyno bangas, ramiai žengdami tyliai prunkščia žirgai. Eilinis vakaras… rojuje.
Valgomi - nevalgomi
Ankstyvą šeštadienio rytą gerai nusiteikę mikologų žygio dalyviai lipa iš automobilių ir linksmai klegėdami rikiuojasi instruktažui. Lipame ir mes, bet vos tik išsitraukiame iš bagažinės mikologijai skirtą rekvizitą, tuoj pat gauname pastabą – grybus rinkti į kibirą yra draudžiama! Uždrausta juos dėti ir į plastikinį maišelį. Jei mus sulaikys gamtos apsaugos inspektorius – gausime baudą.
Payoya iš vaško bokšto miesto
„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių knygų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Jos knygų serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys, o patys knygų pavadinimai tiesiog kvėpuoja sūrio magija. Deja, neradau ten nei vienos istorijos, kurios herojumi būtų tapęs ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.