Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Grazalema. Šlapiausias kaimas
Labiausiai lietaus merkiamas Ispanijos kaimas yra Andalūzijoje. Jeigu apsilankysite čia vasara – tikėtina, kad pavyks išsaugoti savo kailį sausą, tačiau atvykę kitais metų laikais beveik garantuotai gausite gerą lietaus dozę. „Esame šlapiausias kaimas Ispanijoje!“ – toks šūkis pasitinka prie įvažiavimo į Grazalemą. Ir tai tikra teisybė - lietaus sezonas šiuose kraštuose prasideda rugsėjo 10 d. ir baigiasi gegužės 28 d., o metinis kritulių vidurkis siekia net 1962 mm.
Seni pinigai Sotogrande
Juokaujama, kad Marbėjos gyventojo statusas vertinamas pagal vyro vairuojamo Porsche modelį, o moters – pagal jos rankinės prabangą. O greta Marbėjos esanti Sotogrande jau pati iš savęs yra statuso ženklas – joje gyvenantys tarpusavyje nekonkuruoja, todėl čia nieko nenustebinsi nei vairuojamo automobilio modeliu, ar vedžiojamo šuns veisle. Sotogrande save pristato kaip ramaus šeimyninio gyvenimo ir poilsio zona su labai neišsiskiriančiais landroveriais ir labradorais.
Šimto rūmų miestas
Teko girdėti vieno gido pasakymą, kad rūmai (el palacio) turi būti pastatyti iš akmenų, o namai (la casa) iš plytų. Taigi reikia žiūrėti ne į pastato dydį, o iš ko jis pastatytas. Be to dar svarbu atkreipti dėmesį ar tai yra rezidencija ar jame vykdoma ir kokia nors veikla. Taigi teoriškai - rūmai yra iš akmenų statyta rezidencija, o visi kiti yra tik namai.
Kadiso balkonai
Frazė „mano namas – mano tvirtovė“ originale skamba kiek konkrečiau – „Anglo namas yra jo tvirtovė“. Taip yra pasakęs garsus XVII amžiaus britų advokatas Edvardas Kukas, teisme teigdamas, kad anglo nuosavybė yra neliečiama. O štai Kadiso miesto gyventojai savo namus vertė tvirtovėmis ne žodžiais o darbais.
Kamštinių ąžuolų girios
Angliškai jis vadinamas cork, vokiškai korken, ispaniškai - corcho. Mano senelė dzūkė jį švelniai vadindavo korkučiu. Daugelyje Europos kalbų taip vadinama ir kamštinio ąžuolo žievė ir iš jos gaminamas kamštis vyno ar šampano buteliui užkimšti.
Guadalikivyro mustangai
Naujoji Amerikos arklių istorija prasidėjo 1493 metais, kai Kristupas Kolumbas išplaukė į savo antrąją kelionę į Ameriką. Kadangi tais laikais Amerikos žemyne arklių nebuvo, Ispanijos karaliai nurodė kartu su ekspedicija išsiųsti ir 12 grynakraujų andalūziškų žirgų bei kumelių. Tačiau atsitiko taip, kad apsukrūs Sevilijos prekiautojai vietoj grynakraujų, už gerą kainą prakišo paprastus, pusiau sulaukėjusius arklius, sugaudytus Guadalkivyro upės deltoje.
Balandžių ekonomika
Balandžiai yra monogamiški ir visa gyvenimą išlieka prisirišę prie lizdaviečių. Palankiomis sąlygomis šie paukščiai išgyvena iki 15 metų. Per metus vienas balandis gali pagaminti iki trijų kilogramų mėšlo, todėl nesunku paskaičiuoti kiek jo per savo gyvenimą prigamins šių paukščių pora, įsikūrusi jūsų namo pastogėje. O jeigu tų porų bus keli tūkstančiai? – jaučiu siaubą jūsų akyse, tačiau neskubėkite balandžių smerkti.
Castellar de la Frontera. Visko po vieną
Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius slepia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis. Šio kaimo, o gal vilos apžiūrėjimui pakaks geros valandos - čia rasite vieną restoraną, 8 kambarių viešbutį, vieną peña flamenca, vieną bažnyčią, vieną balkoną su vaizdu į dirbtinį ežerą, o vienintelėje gatvėje sutiksite ko gero vienintelę šio kaimelio katę.
Frontera. Pasienis be sienos
Jei keliavote po Andalūziją, turėjote atkreipti dėmesį į miestelių pavadinimus, kurie baigiasi “...de la Frontera”. Tokių miestelių Andalūzijoje priskaičiuojama bent dešimt. Frontera lietuviškai reiškia siena ar pasienis. Gana keista regėti nuorodas į taip pavadintus miestelius važinėjant po provincijas, kurios tikrai tolokai nuo sienos su Portugalija ar Maroku. Taigi kokią sieną žymi visi šie miesteliai?
Heraklio nuotykiai Andalūzijoje
Andalūzijos herbe vaizduojamas raumeningas jaunuolis, stovintis tarp dviejų kolonų ir glostantis poros milžiniškų liūtų nugaras. Kolonas jungiančioje arkoje užrašyta: Dominator Hercules Fundador, ką lotynų kalbos žodynėlis verčia taip – Valdovas Herkulis Įkūrėjas. Taip, tai jis - Heraklis, arba Herkulis, kaip jį vadino romėnai. Po teisybei, šis vyras į Andalūziją atvyko vogti jaučių, tačiau tos pačios kelionės metu nepasikuklino atlikti ir aibės žygdarbių, kurie buvo įvertinti.
Arcos de la Frontera. Nepamirškite foto kameros
Net vertinant Andalūzijos standartais – Kadizo provincija yra nepadoriai turtinga savo įvairove. Tik pažiūrėkite į ją žemėlapyje – ir Atlanto pakrantė, ir keli kalnų masyvai, ir gabalėlis bene įdomiausios Viduržemio jūros pakrantės. Chereso vynuogynai, pakrantės kopos, druskos laukai, Guadalkivyro delta. Na ir devyniolika „patentuotų“ baltųjų pueblų. O šio sąrašo puošmena yra Arcos.
Barbate. Paplūdimys rezervuotas... karvėms
Taip, būna ir taip, kad važiuoji Atlanto pakrante grožėdamasis smėliu, tingių bangų muša, mėgaudamasis lengvu vakarų vėjo brizu, vedamas visai padoraus noro – sustoti pakelėje, šokti į maudymosi drabužius ir pūkštelėti į bangas. Tačiau neiko panašaus – paplūdimys jau užimtas rimtų ponių.
Baltieji Andalūzijos miesteliai Pueblos blancos. Tikrai balti
Kas lankėsi Andalūzijoje patvirtins, kad šiuose kraštuose yra daugybė baltai dažytų miestelių. Tiesa, yra vienas dažytas žydrai, bet ši išimtis tik patvirtiną taisyklę. Andalūzai baltai namus dažo tam, kad mažiau įkaistų saulėje, o tepdami sienas baltomis kalkėmis dar ir apsisaugo nuo parazitų. Ši sena tradicija ilgainiui tapo norma – nusidažyti savo nuosavą namą kita spalva gali reikšti blogą skonį. Tačiau ne visi iš tolo baltai šviečiantys Andalūzijos miesteliai yra Pueblos Blancos.
Punta de Tarifa. Dviejų vėjų kryžkelė
Šis pusiasalis didesnių potvynių metu kartais virstantis Isla de los Palomas sala, yra piečiausias Europos kontinento taškas. Nuo jo iki Afrikos žemyno tik 14 kilometrų. Šioje vietoje susijungia Atlantas ir Viduržemio jūra, todėl galite pasivaikščioti siauru, šias vandens stichijas skiriančiu taku. Nuo pusiasalio į šiaurę prasideda garsieji Kadiso provincijos paplūdimiai, kurie vilioja auksiniu smėliu... ir stipriu vėju. Ir dar - Punto de Tarifa yra ideali vieta stebėti banginius ir delfinus.
Setenil de las Bodegas. Septynis kartus nieko
Jeigu norite atgaivinti savo pojūčių receptorius teigiamų impulsų doze – atvažiuokite pusdieniui pasivaikščioti po Setenilio miestelį. Čia buvę patvirtins, kad antro tokio išpuoselėto, spindinčio baltai, po spalvotomis kanjono uolomis įsispraudusio miestelio Europoje tikrai nerasite. Setenil restoranai vilioja tobulai sudarytais meniu, o sklindantys mėsos kepsnių kvapai padės apsispręsti kurį iš jų rinktis. Jei norite įsimylėti – pasivaikščiokite Įsimylėjėlių taku, o jei pasimelsti – pasibelskite į San Sebastiano ermitos vartelius.
Tarifa. Heraklio stulpai
Anksčiau Gibraltaro sąsiauris buvo toks siauras ir niūrus, kad niekas į jį nedrįsdavo net įplaukti. Jūreiviai manė, kad už šių uolų baigiasi pasaulis, o jas praplaukusį laivą pagaus srovė arba viesulas ir nublokš milžinišku kriokliu į bedugnę ar net pragarą. Tačiau finikietis Melkartas išdrįso pasižvalgyti kitoje pasaulio pusėje – praplatino sąsiaurį perplėšdamas arti susiglaudusias uolas ir atvėrė jūrų kelią į Atlanto vandenyną. Kiek paplaukęs šiaurės kryptimi išsilaipino patogioje pakrantės vietoje, kur įkūrė Sevilla ir Cadiz miestus. Vėliau graikai nusprendė, kad toks žygdarbis negalėjo būti atliktas paprasto mirtingojo, todėl priskyrė jį mitiniam Herakliui, o sąsiaurį pavadino Heraklio stulpais.
Playa de Bolonia. Eldorado žirgai ir žmonės
Jeigu būčiau copyrighteris, į šį tekstą privalėčiau įtraukti frazes: „kūno ir sielos harmonija“, “sąlytis su gamta“, „įspūdis visam gyvenimui“ ir raktinius žodžius: žirgas, vandenynas, kopos, saulėlydis. Dar turėčiau paminėti ne tik šiltas ir švytinčias Sandros, Marinos ir Viktorijos šypsenas, bet ir tylenį Paco. Istorija vyksta Bolonijos paplūdimyje - saulė leidžiasi į ramias Atlanto vandenyno bangas, ramiai žengdami tyliai prunkščia žirgai. Eilinis vakaras… rojuje.
Valgomi - nevalgomi
Ankstyvą šeštadienio rytą gerai nusiteikę mikologų žygio dalyviai lipa iš automobilių ir linksmai klegėdami rikiuojasi instruktažui. Lipame ir mes, bet vos tik išsitraukiame iš bagažinės mikologijai skirtą rekvizitą, tuoj pat gauname pastabą – grybus rinkti į kibirą yra draudžiama! Uždrausta juos dėti ir į plastikinį maišelį. Jei mus sulaikys gamtos apsaugos inspektorius – gausime baudą.
Karališkoji žirgų šokio mokykla
Pradžioje buvo... klausimai, į kuriuos teko atsakyti raštu: kas atvyksta, apsilankymo tikslas, kam bus naudojamos nuotraukos, kur bus skelbiamas straipsnis ir kas jį skaitys. Nuotraukas be atskiro suderinimo publikuoti draudžiama, o jų derinimas po apsilankymo truko net kelis mėnesius. Viską reikia pasirašyti, išsiųsti ir kantriai laukti tolimesnių nurodymų. Taip kartais elgiasi organizacijos, kurios nelabai nori, kad kas nors slampinėtų su foto kamera po jų kiemo užkaborius ir dar kažką žymėtųsi savo bloknote. Tačiau šios organizacijos pavadinime yra žodžiai, kurie kelia ir pagarbą ir smalsumą – „Karališkoji Andalūzijos jojimo meno mokykla“ (isp. “Real Escuela Andaluza del Arte Ecuestre”). Todėl į visus klausimus atsakėme nemurmėdami.
Payoya iš vaško bokšto miesto
„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių knygų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Jos knygų serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys, o patys knygų pavadinimai tiesiog kvėpuoja sūrio magija. Deja, neradau ten nei vienos istorijos, kurios herojumi būtų tapęs ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.