Valgomi - nevalgomi
Ankstyvą šeštadienio rytą gerai nusiteikę mikologų žygio dalyviai lipa iš automobilių ir linksmai klegėdami rikiuojasi instruktažui. Lipame ir mes, bet vos tik išsitraukiame iš bagažinės mikologijai skirtą rekvizitą, tuoj pat gauname pastabą – grybus rinkti į kibirą yra draudžiama! Uždrausta juos dėti ir į plastikinį maišelį. Jei mus sulaikys gamtos apsaugos inspektorius – gausime baudą.
Crespilla ispaniškai arba Ramaria flava lotyniškai (lt. kopūstgalvis koralinis grybas) | ©laimafoto
Kol aiškinamės, kokia bauda gresia už pasirodymą miške su kibiru, vienas iš ekspedicijos vadovų mums gailestingai ištiesia kažką panašaus į dekoratyvinį krepšelį gėlėms. Kadangi nei vienas mikologas nesukikena – suprantame, jog šis raudonos spalvos krepšelis gal ir nėra gėdos ženklas.
Su tokiu rekvizitu stovime ne mes vieni.
Panašu, kad dauguma pradedančiųjų mikologų savuosius krepšelius pirko gėlių salone arba namų dekoro parduotuvėje. Šie keistų formų ir spalvų krepšeliai labiau tinka laikyti siūlams ar kojinėms, nei grybams rinkti.
Buvau užsukęs į mūsų miestelio namų apyvokos prekių parduotuvę nusipirkti krepšio grybams ir aš, bet tai, ką ten pamačiau, nė iš tolo nepriminė dzūkiško kašiko – patogaus, lengvo iš vytelių pinto su tvirta rankena.
Todėl geriau nutariau į žygį pasiimti jau turimą plastikinį kibirą. Ir še tau, kad nori – pasirodo draudžiama. Kaip ir draudžiama vienu kartu susirinkti daugiau nei 3 kilogramus grybų.
Tačiau tai tik detalės – pats žygis buvo organizuojamas labai rimtai ir atsakingai. Visi dalyviai rinkosi penktadienio pavakarę išklausyti instruktažo. Jaukioje Posada La Casa Grande salėje, po mediniais skliautais, spragsint alyvmedžio malkoms židinyje, ekspedicijos vadovas Eduardas rodė grybų nuotraukas, informacines skaidres, išdėstė žygio tikslus, supažindino su čia augančiomis grybų rūšimis ir paaiškino, kurie yra geriausi, skaniausi, o kurie valgomi tik vieną kartą...
Ekspedicijos tikslas aiškus – ryt ryte leidžiamės į kalnus, renkame grybus, o grįžę juos identifikuojame ir tiriame. Todėl į krepšį galime dėti viską, ką randame, tačiau į burną – tik po išsamių tyrimų. Tapo aišku, kam į ekspedicijos paketą yra įtrauktas punktas – Civilinis draudimas...
Riedame keturiais ratais varomu automobiliu kartu su dviem Viktorais. Tėvas ir sūnus atvyko iš netoliese esančio Atlanto pakrantės miestelio savaitgaliui - tiesiog pasivaikščioti po kalnų miškus ir susipažinti su čia augančiais grybais. Pažvelgus į jų atsivežtų krepšių dydį nepanašu, kad atvyko apsirūpinti grybais visai žiemai. Tikriausiai ir kiti žygio dalyviai atvyko vedami labiau smalsumo, nei azarto kuo daugiau prisipjauti. Vieni iš Madrido, kiti - iš šalia esančio Gibraltaro, sutikome net mikologijos entuziastę iš labai tolimųjų Azijos kraštų.
Diena tikrai nuostabi (šiandien lapkričio 20d.), giedras dangus, šviečia saulė. Tačiau net ir Andalūzijos grybams reikia lietaus, o lijo šiais metais čia labai vėlai ir gerokai mažiau nei įprastai, todėl žygis buvo kelis kartus atidėtas. Mikologų žygius organizuojanti Celija telefonu neužtikrintai pasakojo, kad grybai jau pasirodė, yra voveraičių. Atidėlioti žygio jau nebegalima, nes dar po savaitės gali ir tų kelių pasirodžiusių grybų nelikti.
Mikologai kyla į kalną ir pasklinda po kamštinių ąžuolų giraites. Nešini juokingai mažą raudoną gėlių krepšelį, traukiame ir mes. Mėgaujamės vaizdais, saule, glostome ąžuolus ir dedame į krepšelį viską, ką randame. Vilties ir entuziazmo suteikia pirmasis rastas juodasis baravykas (isp. boleto negro). Kiek vėliau aptinkame visą tiltą ant medžio puvėko sukibusių kreivabudžių (isp. setas de ostra). Iš instruktažo pamename, kad jie valgomi, tik labai kitoniškos spalvos nei matyti paveiksliuke.
Džiaugiamės aptikę oranžinių grybų šeimyną, tie matyt būsiantys didžiulės voveraitės (isp. rebozuelo). Kelyje pasitaikė kelios pavienės ūmėdės, keisti mėšlagrybiai ir dar bala žino kas. Kadangi žygio laikas artėja į pabaigą – renkame viską, o mūsų raudonasis krepšelis vis vien atrodo apytuštis.
Pusę antros visi žygio dalyviai rikiuoja savo krepšius su laimikiu šalikelėje ir darbo imasi tikri mikologai. Mūsų ekspediciją lydi keletas žinovų, kurie vietos grybus vardija net lotyniškais pavadinimais! Ekspedicijos dalyvius lydėjo panaši sėkmė – grybai šiose kamštinių ąžuolų giraitėse auga pulkais: jeigu užtikai jų augimo vietą, tai pripjausi visą krepšį vienodų. Vieniems pasisekė rasti negražių, bet valgomų, kitiems – gražių, bet nuodingų. Nei vienas grybas neišmetamas, visi krepšiai keliauja į Posadą tolimesnei identifikacijai.
Po pietų prasideda tyrimas. Grybai traukiami iš krepšių ir dedami į krūveles, skirstant juos pagal rūšį. Mūsų, ant puvėko rastos kreivabudės yra tikrai valgomos, tačiau didžiulės voveraitės pasirodė esančios nuodingos (isp. seta de olivo). Nuo jų ne šiaip susuks pilvą, bet užvalgius gali ir šviesą tunelio gale pamatyti... Vienintelį mūsų rastą baravyką pridedame prie jaunesniojo Viktoro surinktos baravykų kolekcijos. Vaikams sekasi rinkti grybus, jų akys geresnės ir arčiau žemės...
Puikus savaitgalis Los Alcornocales nacionaliniame parke – geras oras, šauni kompanija, nauja patirtis. Nuostabus ir pats miestelis Jimena de la Frontera – vakarais kvepiantis alyvmedžių malkomis kūrenamų židinių ir naminio maisto kvapais. Iš miestelio gali pamatyti Viduržemio jūrą, Gibraltaro uolą ir Afrikos krantus, o ąžuolų giraitėse laisvai ganosi karvės, kiaulės ir auga grybai.
Norite pakeliauti po Andalūziją giliau, įdomiau, kitoniškiau?
Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
Gali būti įdomu:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo: