Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Evaristo Guerra svajonių peizažai ir stiklinė koplyčia
Sukame gaublį norėdami parodyti Evaristo, kad Lietuva nuo jo gimtojo miesto tikrai tolokai, bet patiksliname, kad susipažinome su jo kūryba ne ten, o apsilankę jo parodose Andalūzijoje. Jau pirmos pažinties metu sužinojome, kad jis yra ištapęs savo gimtojo Vélez-Málaga miesto koplyčios sienas ir lubas. Kitos tokios, vieno menininko ištapytos koplyčios pasaulyje nėra, bet tai nėra užfiksuota Guinness rekordų knygoje. Ir net viską žinančioje Wikipedia nieko nerašoma apie patį Evaristo Guerra - nepaprastų peizažų tapytoją iš Andalūzijos.
Valgomi - nevalgomi
Ankstyvą šeštadienio rytą gerai nusiteikę mikologų žygio dalyviai lipa iš automobilių ir linksmai klegėdami rikiuojasi instruktažui. Lipame ir mes, bet vos tik išsitraukiame iš bagažinės mikologijai skirtą rekvizitą, tuoj pat gauname pastabą – grybus rinkti į kibirą yra draudžiama! Uždrausta juos dėti ir į plastikinį maišelį. Jei mus sulaikys gamtos apsaugos inspektorius – gausime baudą.
Fuente de Piedra dega rausvai
Šis sūraus vandens ežeras yra tikrai keistas. Pagal savo paviršiaus plotu yra didžiausias Andalūzijos natūralus ežeras, tačiau kaip tą dydį išmatuoti, jei dažniausiai ežeras būna sausas? Kadangi išdžiūsta vasarą ir yra sūrus, todėl priskiriamas ne prie ežerų, o prie lagūnų, kurių Ispanijoje iki šiol liko tik dvi. Yra ir tokių, kurie Fuente de Piedra tiesiog vadina pelke. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia perintiems flamingams rūpi ne telkinio pavadinimas, o jo gylis.
Payoya iš vaško bokšto miesto
„Gyvenimas yra puikus. Tačiau sūris padaro jį dar geresnį“. Taip teigia Avery Ames, populiarios septynių knygų serijos „Sūrio parduotuvės paslaptys“ (angl. „A Cheese Shop Mystery Series“) autorė. Jos knygų serijoje paminėtos populiariausios, gerai pasaulyje žinomos sūrių rūšys, o patys knygų pavadinimai tiesiog kvėpuoja sūrio magija. Deja, neradau ten nei vienos istorijos, kurios herojumi būtų tapęs ispaniškas sūris. Privalu ištaisyti šią neteisybę.
Durų beldikai
Man patinka senos durys. O jei jos įmantrios ir dekoruotos – tikrai nuguls į fotografijų archyvą. Žaviuosi ne tik senų durų spalva, forma, dydžiu, storiu, bet ir jų dekoro elementais: vyriais, rankenomis, tvirtinimo vinimis, spynomis ir jų išsidėstymu. Pagal durų vyrių ir vinių dekorą filme galiu atspėti, kurioje šalyje ar regione jis filmuotas. Ir tik gyvendama Andalūzijoje nutariau patyrinėti išsamiau dar vieną senų durų elementą – beldiką.