Žuvininkas Jeronimas
Gyvename netoli San Francisco aikštės, kurioje įsikūręs miesto turgus ir populiarūs, visą dieną veikiantys restoranai ir kavinės. Tenka prisitaikyti prie jos gyvenimo ritmo – pabusti kartu su atgyjančiu turgumi, per pietus mėgautis iš virtuvių sklindančiais aromatais, o vakarais klausytis indų tarškėjimo ir balsų klegesio. Jau išmokome pažinti aikštės garsus ir kvapus, todėl net nežvilgtelėję pro langą galime pasakyti, kuris restoranas pradėjo darbą ar kuriam turgaus prekystaliui atvežė prekes.
Jeronimo Hijano Rina | ©laimafoto
Nuo tada, kai apsigyvenome Antequeroje, žuvininkas Jeronimo Hijano Rina (toliau - Jeronimas) mums tapo neatskiriama ryto rutinos dalimi ir naujos dienos ženklu.
Kiekvieną rytą po mūsų langais sustoja furgonetė - juodas krovininis Fordas ant kurio šono nupiešta indėno galva su užrašu „Jeronimo“. Iš jos išlipa vyras ir atsidaro galines mašinos duris. Tuo metu jo kolega pristumia karutį ir perkrauna į jį dėžes su žuvimi.
Vyrai persimeta keliais žodžiais, tada vienas užtrenkia mašinos duris, o antrasis, dainuodamas kupletą, nustumia dardantį karutį link turgaus vartų ir dingsta viduje. Ir taip 6 dienas per savaitę: tą pačią valandą, tie patys garsai.
Prekystalį, prie kurio Jeronimas prekiauja žuvimi, surasti nesunku - prie jo kasdien išsirikiuoja pirkėjų eilė. Kartą, pirkdami žuvį įsidrąsiname pakalbinti pardavėją: „Kas rytą po mūsų langais girdime Jūsų balsą ir matome kaip iškraunate atsivežtą žuvį. Mums labai smalsu sužinoti, iš kur Jūs ją vežate. Gal kada nors galėtume vykti kartu?“. Jeronimas nenustemba ir atsako – „vale, važiuojame kartu ir pamatysite. Rytoj lauksiu mašinoje po jūsų langais 3:45 ryto. Ir apsirenkite šilčiau“.
Rytas. Dar mažiausiai penkias valandas bus tamsu, o mes jau lekiam nuo kalnų žemyn greitkeliu į Malagą. Jeronimo nekalbus - jei nebūtume pradėję klausinėti - ko gero visos kelionės metu nebūtų pravėręs burnos.
Jo senelis ir tėvas buvo žuvies pardavėjai, tačiau Jeronimo turėjo savo planų ir norėjo būti inžinieriumi. Tačiau vieną dieną prie prekystalio teko pakeisti tėvą ir pačiam tapti žuvininku.
Per laiką gyvenimas labai pasikeitė, tačiau žuvininko darbas liko toks pats – kiekvieną diena turi keltis 3 val. ryto, susiruošti kelionei į Malagos žuvies turgų, susirinkti iš vakaro padarytus užsakymus, susikrauti viską į furgonetės šaldytuvą, parvežtą žuvį paruošti ir išsidėlioti ant prekystalio, perskaičiuoti kainas ir nuo 8:00 valandos pradėti prekybą. Po pietų Jeronimas eina padėti savo žmonai, kuri prekiauja šalia esančioje parduotuvėje šaldytais žuvies produktais.
Vėliau vakarienė, po jos - užsakymų kitai dienai paruošiamas, dokumentų tvarkymas, miegas ir kitos dienos ryte, 3:00 valandą vėl viskas prasideda iš naujo.
Pasiekę Malagos priemiesčius įsukame į Mercamálaga prekybos kompleksą ir sustojame prie žuvies paviljono vartų, kurie atsidarys 4:30 val. Kol laukiame, Jeronimo pasakoja, kad šis didmeninis žuvies turgus yra vienas didžiausių Ispanijoje ir veikia jau beveik 40 metų.
Žuvis ir jūros gerybės atvežamos iš viso pasaulio. Čia prekiauja didmenininkai, kurie iš vakaro Malagos ir aplinkiniuose Viduržemio jūros žvejų uostuose superka vietinių žvejų sugautą laimikį. Čia galima rasti ir didelių žvejybinių įmonių atstovus, kurie parduoda pasaulio vandenynuose ir jūrose sugautas žuvis, todėl asortimento įvairovė įspūdinga.
Po kelių minučių vartai pasikelia ir žengiame į vidų. Dar ankstyvas sausio rytas, paviljonas didžiulis, nešildomas, žuvys sudėtos į dėžes ant smulkinto ledo, grindys šlapios ir šaltos, dabar suprantame, kodėl Jeronimo priminė apsirengti šilčiau. Mūsų žuvininkas turi užsakymų sąrašą ir tiksliai žino iš ko paimti žuvis, iš ko - kalmarus ir jūros gėrybes. Einame paskui Jeronimą ir stebime kaip viskas vyksta.
Jeronimas prieina prie pardavėjo, pasilabina, persimeta keliais žodžiais, apžiūri dėžę, kurioje atidėtas jo užsakymas. Vyrai dar pasideri dėl kainos, tada į dėžę įmetamas čekis, ant kurio pavaizduota indėno galva ir sandoris baigtas. Po gero pusvalandžio visi išankstiniai užsakymai surinkti, einame gerti kavos.
Kol geriam kavą Jeronimo pasakoja, kad visus savo tiekėjus pažįsta asmeniškai jau daugelį metų. Šiame versle reputacija ir pasitikėjimas vertinama brangiau už pinigus.
Daugelis tiekėjų dar iš vakaro atsiunčia jam telefonu darytas laimikio nuotraukas, todėl Jeronimas gali iš anksto pasirinkti ir rezervuoti geriausias žuvis. Jos nebus pigiausios, tačiau tokias turės tik jis vienas. Per daugelį metų Jeronimas puikiai pažįsta ir savo pirkėjų poreikius – žino ko nori restoranų šefai ir ko namų šeimininkės. Jis žino kokias žuvis ar gerybes rinktis, kokio dydžio jos turi būti.
Vėl grįžtame į paviljoną ieškoti brangesnės žuvies ir jūros gėrybių, kurios papildys šios dienos Jeronimo asortimentą: keli gabalai tuno ar kardžuvės, aštuonkojis, įvairių moliuskų krepšiai ar didelis langustas.
Po geros valandos atranka ir derybos baigtos, Jeronimas atsistumia karutį ir antrą kartą pravažiuodamas pro prekyvietę susirenka indėno veidu pažymėtas dėžes, įsimeta dar kelis maišus ledo ir viską sukrauna į furgonetės šaldytuvą. Viskas – galime važiuoti.
Vis dar tamsu. Kylame serpantinu per kalnus link Antequeros ir po gero pusvalandžio privažiuojame prie miesto turgaus. Jeronimo padėjėjas Manolo jau laukia prisistūmęs karutį ir užėmęs vietą išsikrovimui. Laikrodis rodo 6:52 val.
Iki prekybos pradžios lieka valanda laiko. Abu vyrai dėlioja žuvį ant prekystalio, kai kurias iš jų iš karto išdarinėja, išvalo, pasveria. Kiekviena prekė turi jai skirtą vietą – brangiausios ir geriausios sudedamos tam tikra eile prekystalio dešinėje, o populiariausios surikiuojamos priekyje ir viskas gausiai apdedama smulkintu ledu.
Pasiruošimas baigtas ir pro atidarytas turgaus duris žengia pirmieji pirkėjai. Prekyba turguje truks iki 14:00 val. vėliau Jeronimas eis talkinti žmonai.
Prieš atsisveikinant dar paklausiu: -„Jeronimai, prekiauji žuvimi, o visur - ir ant Tavo furgonetės, prekystalio, čekių, ir net ant Tavo darbo rūbų pavaizduota didelė indėno galva, papuošta plunksnų karūna. Ką ji reiškia?“. Jeronimas nusišypso: „Žinai kas buvo Geronimo?“. Atsakau, kad žinomas indėnų vadas. „Tai va tau ir paaiškinimas“ – mosteli ranka Jeronimas.
Matyt ir žuvininkai turi paslapčių.
Norite pakeliauti po Andalūziją giliau, įdomiau, kitoniškiau?
Parašykite mums andaluzija@virgenextra.lt, suplanuosime kelionę kartu.
Nepirkite mums kavos, nusipirkite sau aliejaus!
Už mūsų kuriamas originalias istorijas ir už naudingą informaciją planuojant kelionę atsidėkoti galite pirkdami andalūzišką Virgen Extra aliejų mūsų el. parduotuvėje Lietuvoje.
Daugiau istorijų:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo: