Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Pavojinga romantika
"Nepailsdamas vaikščiosiu ūksmingomis giraitėmis ir kopsiu stačiomis uolomis. Gersiu vandenį iš duburio, valgysiu vaisius nuo medžių, kalbėsiuosi su vėju ir vyrais. Galiausiai užmigsiu apgaubtas kalnų nakties, pabusiu auštant, pažadintas gaidžio giedojimo ir iš kaimo sklindančių garsų. Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų“. (Jose A. Castillo). Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?
Cueva de Nerja. Skradžiai žemę
Yra žmonių, kurie Viduržemio jūros paplūdimyje galėtų nepavargdami vartytis savaitėmis – skaitydami visą metinę žurnalų prenumeratą, megzdami šeimai žieminių kojinių ir šalikų kolekciją, arba ragaudami gaivius paplūdimio kokteilius ir rinkdami jų skėtukų kolekciją. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų, o ypač darbo reikalais. O norintiems poilsiauti kiek aktyviau Viduržemio jūros pakrantė siūlo begales atrakcijų ir įdomybių.
Fuente de Piedra dega rausvai
Šis sūraus vandens ežeras yra tikrai keistas. Pagal savo paviršiaus plotu yra didžiausias Andalūzijos natūralus ežeras, tačiau kaip tą dydį išmatuoti, jei dažniausiai ežeras būna sausas? Kadangi išdžiūsta vasarą ir yra sūrus, todėl priskiriamas ne prie ežerų, o prie lagūnų, kurių Ispanijoje iki šiol liko tik dvi. Yra ir tokių, kurie Fuente de Piedra tiesiog vadina pelke. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – čia perintiems flamingams rūpi ne telkinio pavadinimas, o jo gylis.
La vendimia!
„La uva manda“(lt. čia valdo vynuogė) – atsakė Klara Verheij į užduotą klausimą, kada galėsime atvykti į jos vynuogyną pamatyti kaip renkamos vynuogės. Diena, kada vynuogė bus geriausia nėra pažymėta jokiame „Ūkininko kalendoriaus“ lapelyje ar surašyta „Vynuogių žinyno“ lentelėje. Todėl laukiame. O Klara keliasi kiekviena rytą, kylą vynuogyno šlaitu, skina uogų saują ir grįžusi į nedidukę laboratoriją atlieka cukringumo tyrimus. „Pirmadienį, apie 9 valandą pradedame“ – gauname iš jos trumpą žinutę ir pradedame ruoštis į Axarquia.
Citrinos iš Saulės slėnio
Vien tik pagalvojus apie citrinas burnoje ima skirtis seilės. Jau pagalvojote? Lankydamiesi Estelos Diaz Gomez ir Ramon Lucena Vazquez ūkyje sužinome, kad ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvuliai mėgsta paskanauti šiuos šviežius saldžiarūgščius vaisius. Su nuostaba stebime, kaip pulkas avių leidžiasi nuo kalno ir greitu žingsniu artėja link išbertų citrinų ir apelsinų krūvos. Tikrai valgys? Ramon juokdamasis mus patikina, kad avys mėgsta citrusus, bet toli gražu ne visos gali jais mėgautis. Tam reikia šeimininkų, kurie ne tik savo sode augintų citrinas, bei ir turėtų šių vaisių fasavimo fabriką.
Senelės alyvuogių fabrikas
Norite sužinoti kas kaimynystėje ruošia skaniausias stalo alyvuoges? Užeikite į vietos turgų ir paklauskite to alyvuogėmis prekiaujančio pardavėjo. Jis jums pasakys alyvuogių gamyklos pavadinimą, adresą, o tuo pačiu gausite savininko vardą ir jo telefono numerį. Informacija apie kokybiškos produkcijos gamintoją šiuose kraštuose nelaikoma kruopščiai saugoma komercine paslaptimi.
Jo Didenybė Šparagas
Ši daržovė, o gal augalas (?) niekada nebuvo mano ypatingo domėjimosi objektų sąraše. Žinojau, kad jis yra panašus į žalsvai blyškų belapį augalo ūglį ir puikiai tinka žuvies ar mėsos kepsnio garnyrui. Dar žinojau, kad šparagas būna žalias arba blyškiai baltas. Esu matęs, kaip Lenkijos pakelėse šparagus pardavinėja babytės, ant kartono lapo užrašiusios jo vokišką pavadinimą “spargel”. Klampodamas per šparagų lauką link dviejų šparagų rinkėjų, žinojau tik tiek.
Andalūziška Džiuljetos ir Romeo istorija
„Peña de los Enamorados“ yra nuo kalnų grandinės atitrūkęs vienišas kalnas, apjuostas greitkelio ir greitojo geležinkelio linijos. Kalno papėdėje žaliuoja pievos ir ‘Hojiblanca‘ alyvmedžių giraitės, o jo palinkusi akmeninė viršūnė iškilusi į 874 metrų aukštį. Jos dėka kalnas ir įgauna formą, panašą į žmogaus veido profilį. Dangaus fone lengva įžiūrėti plokščią kaktą, kumpą nosį, lūpų ir smakro linijas. Yra manoma, kad jau priešistoriniais laikais šiose žemėse gyvenę žmonės „Peña de los Enamorados“ kalną laikė ypatingu ir į jį orientuodamiesi statė akmens amžiaus šventyklas ir laidojimo rūsius.
Teba ir Karaliaus širdis
Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Herkulio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose – archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“. Osunos „koziris“ – joje filmuotas „Sostų karų“ serialas, Guadix – urvuose įrengti gyvenamieji namai, Setenil de Las Bodegas – virš miestelio namų pakibusios uolos. O štai Teba pasakoja istoriją apie Karaliaus širdį
Žuvininkas Jeronimas
Ši istorija atsitiko lygiai prieš metus. Daug kas per tą laiką pasikeitė, tačiau žuvininkas Jeronimas mums vis dar yra naujos dienos simbolis. Išgirdę už lango artėjantį jo automobilio variklio burzgimą, karučio bildėjimą, dėžių barškėjimą, dviejų vyriškių balsus, dainų kupletus ir juoką žinome, kad tuoj išauš rytas. O jeigu ryte neįprasta tyla - vadinasi šiandien pirmadienis. Tą ankstyvą rytą, lygiai prieš metus, sėdėjome kartu su Jeronimu indėno profiliu papuoštoje furgonetėje ir važiavome rytų kryptimi į didžiausią Andalūzijoje žuvies turgų.