Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Nendrių medus - melasa
Nors pažodžiui į lietuvių kalbą „miel de caña“ reikėtų versti „nendrių medus“ – tai nėra tas medus, kurį bitės neša iš nendrių žiedų. Iš nendrių medaus neišgautų net ir labiausiai užsispyrusi bitė, nes nendrės žydi panašiai kaip smilgos – smulkiais sausais žiedynais ant ilgų kotelių. Kažką panašaus į medų galima išgauti iš cukranendrių sulčių,- rudą ir saldžią, į medų panašią masę, dar kitaip vadinamą melasa, arba juoduoju medumi. Cukranendrė yra kilusi iš Pietryčių Azijos, o Andalūzijoje auginama nuo VIII amžiaus.
Valgome alyvuoges
Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Rožinė paslaptis
Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.
Einam valgyti tapų
Las Tapas Ispanijoje vadinamos mažos maisto porcijos, kurios užsakomos kaip aperityvas prie gėrimo taurės. Anksčiau (o kai kur net iki šiol) barmenai, norėdami sužadinti apetitą, klientus vaišindavo nemokamomis tapomis – mažyčiame indelyje patiektomis alyvuogėmis arba bulvėmis. Šiais laikais pati tapa yra centrinė žvaigždė, prie kurios derinamas gėrimas. Buvusi tiesiog mažu sumuštiniu su chorizo ar kraujine dešra, grybu, pipiru, ančiuviu, dabar tapa tapo neįtikėtinai rafinuota, o jų pasirinkimas šalyje labai įvairus. Tad nors jau esate valgę tapų Barselonoje, vargu ar tokias pat rasite Sevilijoje. ¿Nos vamos de tapas?
Kas yra “garum”?
Andalūzijoje atversti istorijos klodus galima tiesiog netyčia paspyrus akmenį koja - istorinio palikimo yra tiek daug ir įvairaus, kad ir vietos valdžia ir archeologų bendruomenė kartais susiima už galvų netikėtai atradę dar vieną romėnišką vilą, finikiečių uostą ar graikų šventyklą. Taip atsitiko su Baelo Claudia - šimtmečius paslėpta po Bolonijos smėliu, ji atrasta 1917 metais. Nuo tada čia pradėti kasinėjimai ir atkūrimo darbai. Kodėl Baelo Claudia susilaukė tokio dėmesio? Todėl, kad tyrinėtojams šis, prieš aštuoniolika amžių klestėjęs romėnų pakrantės miestas pasirodė įdomus, nes garsėjo ne tik turtais... bet ir iš jo sklidusia smarve.
Nebijok dėl figūros - valgyk friturą
Beveik pačioje Sevilijos Santa Cruz pašonėje yra miesto dalis, vadinama Puerta de la Carne – Mėsos vartai. Ir iš tiesų – šioje vietoje XIX amžiaus viduryje dar stovėjo vieni seniausių Sevilijos vartų, už kurių buvo iškeltos miesto skerdyklos. Bet tiek to su ta mėsa – geriau pakalbėkime apie žuvį.
Romėnų actas vinagre
Ilgo žygio metu Romos legionierius svajodavo apie poilsį ir... actą. Na gal ne apie kaušą gryno acto, bet jo mišinį su vandeniu. Toks mišinys vadinosi posca ir net šiltas puikiai malšino troškulį, sudrėkindavo lūpas ir atstatydavo jėgas. Kartais posca pagardindavo žolelėmis ir medumi. Tai buvo neblogo skonio, gaivinantis, truputį alkoholio turintis gėrimas, kurį saugu gerti.⠀
Nepatogūs indai
Muziejų ekspozicijose galite pamatyti amforas – keramikinius, smailaus dugno formos, dvi asas turinčius indus, kuriuose būdavo gabenamas ir saugojamas vynas, garum, aliejus, medus, konservuoti vasiai, kiti įvairūs skysti ir birūs maisto produktai. Degta keramika yra labai praktiška medžiaga – nebijo drėgmės, temperatūrų pokyčių, jos nepragriaužia pelės žiurkės ir kiti kenkėjai.
Avokado krikštatėviai
Malagos provincijoje esantis Axarquía rajonas yra didžiausias Andalūzijos tropinių vaisių sodas, kuriame daugiausiai ploto užsodinta avokadų medžiais – jų čia auga beveik 1,5 milijono! Šioje subtropikų zonoje auginamos įvairios avokadų veislės. Ankstyviausiai derlius čia pradedamas skinti dar rugsėjo mėnesį, o vėlyviausi avokadai sunoksta kovą, todėl šviežiais vaisiais galima mėgautis daugiau nei pusę metų. Tai reiškia, kad pusę metų ant stalo galite turėti puikiausio skonio avokadų, kurie atkeliavo iš šalia esančio ūkio, o ne iš tolimos užjūrio šalies!
Tikras ar netikras gaspačo
Andalūzai burnoja stebėdami, kaip jų tradicinę šaltasriubę gaspačo klastoja „nemokšos ir pigaus populiarumo besivaikantys“ virtuvės meistrai, gamindami šį patiekalą ir su tabasco, ir avokadais, ir su braškėmis, ir dar su bala žino kuo. Panašias emocijų audras kelia ir kitos tradicinės šaltasriubės - salmorejo ir ajoblanco, gaminamos netradiciniais būdais.
Tobulas espeto mėnesiais be „r“
Atostogaudami Malagos pakrantėje, pajūrio chiringito užsakykite „espeto de sardinas“. Užsakymo ilgai laukti nereikės, nes patyręs espetero visada turės po ranka kelis iškepusius sardinių iešmelius, kuriuos laikys šiltuose dūmuose kiek toliau nuo kaitrios ugnies.
Niekur neskubantis Montero
Manantiems, kad ši istorija yra paslėpta alkoholio reklama, pateikiu citatą iš Montero romo daryklos oficialios prezentacijos: „Įmonė RON MONTERO S.L. buvo Europos regioninės plėtros fondo paramos, kurios tikslas – skatinti mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir inovacijas, gavėja. Jos dėka įmonėje įdiegta IFS GLOBAL MARKET kokybės vadybos sistema, be to, parama skirta remti inovatyvių įmonių kūrimąsi ir jų konsolidavimą“.
Užsukame pasižvalgyti į andalūzišką restoraną
Mesón Casa Carlos savininkas Carlos mums atskleidžia štai tokius iškalbingus skaičius. Šis restoranas įsikūręs Antequera mieste, Malagos provincijoje ir vienu metu gali aptarnauti 100 svečių. Tiek vidaus restoranas, tiek lauko terasa veikia ištisus metus, o kad čia pavalgytumėte skaniai, tuo rūpinasi pats savininkas Carlos ir jo 10 darbuotojų. 5 iš jų yra supermenai. Nemeluoju. Jie ne trypčioja aplink stalus, o skraido. Net per gatvę, skiriančią restoraną nuo terasos, kuria nuolatos zuja mašinos.
Karvės pergalė?
Istoriškai alyvuogių aliejus, kartu su kitais dviem produktais – duona ir vynu tūkstančius metų sudarė Viduržemio jūros regiono dietos pagrindą. Atrodytų, kad sveika mityba turėtų būti madinga ir populiari, tačiau pasaulyje plačiausiai išplito kiti du šios dietos komponentai – vynas ir duona, o alyvuogių aliejus savo įtaką išlaikė tik Viduržemio jūros pakrantėse.
Kava su pienu Malagietiškai
Daugelyje pasaulio kalbų dėl pagrindinių kavos su pienu ingredientų klausimų nekyla. Net jei ir atsiranda norinčių ginčytis dėl šios gėrimo paruošimo būdo, pupelių ir jų užplikymo; kurioje šalyje atsirado šis gėrimas ar kurioje jis skaniausias – variacijų tiek, kiek ir skonių. Kol italai ginčijasi su amerikiečiais dėl „Caffè latte“ autorystės, ispanai dėl savo „Café con leche“ kilmės ir paruošimo yra visiškai ramūs. Tai jų išradimas, į kurio teises niekas nedrįsta pretenduoti.
Avokado tartaras. “Bodegas Bentomiz” receptas
Bodegas Bentomiz vyno daryklos restorane paprašiau jų restorano meistrės Mari Ángeles pagaminti ką nors greito ir jų svečių labai mėgstamo. Mari neabejodama pasirinko avokado tartarą. Mari gamina, o aš seku kiekvieną jos žingsnį.
Ispaniškos šaltsriubės. Gaspačo receptas
Gaspačo sriuba (isp. gazpacho) tikriausiai daugiausia ovacijų pasaulyje susilaukianti ispaniška šaltasriubė. Ši sriuba turi dar bent penkias ne mažiau gardžias pusseseres (ajoblanco, salmorejo, mazamorra, porra antequerana). Pasakojame apie jas trumpai.
Churros - ispaniškos konditerijos klasika
Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.
Apie Lauro lapą
Kai dievas Apolonas įsimylėjo deivę Dafnę ir bandė ją suvilioti, Dafnė nepasidavė ir paprašė savo mamos Gajos pagalbos. Mama ją paslėpė, o vietoje dukros paliko lauro medį.