Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Picos, piquitos, colines, regañas
Skamba kaip burtažodis – taip įvairiai vadinami kepti, sausi ir traškantys duonos tešlos gabaliukai. Konkretus pavadinimas priklauso nuo formos, tačiau juos visus apibendrintai andalūzai vadina piquitos – kąsneliai, snapeliai arba spygliukai. Šiuos kąsnelius beveik kiekviename andalūziškame restorane Jums padės kartu su duona arba su marinuotų alyvuogių indeliu aperityvui. Pirmą kartą atrodo keistai ir net juokingai, kol nepraplėši pakelio ir neįsimeti į burną pirmojo pikito paragavimui…
Begėdžiai kompanionai
Įdomu, kad tarptautiniu žodžiu tapęs kompanionas yra kilęs iš lotyniško cum panis ir reiškia tas, su kuriuo dalinuosi duona. Vadinasi kompanija - tai besidalijančių maistu žmonių grupė! O ispanai dalijasi maistu pirmai progai pasitaikius. Todėl, jeigu ispanai jus pakvietė pavakaroti restorane – tą vakarą tapsite kompanionu (isp.el compañero) ir jums teks laikytis kompanijos etiketo. Pasakojame kokio.