Fabrikas kvepiantis vanile ir migdolais
Yra teigiančių, kad šiuolaikinis žmogus turėtų keisti darbovietę arba profesiją kas septyneris metus. Neva tada įgyjama įvairiapusė patirtis, reikalinga tolimesniam tobulėjimui, o dažni pokyčiai neleidžia nuobodžiauti ir aptingti. Tačiau žmonės skirtingi – jų tarpe yra tokių, kurie visą gyvenimą laukia pašaukimo, kiti siekia savo vaikystės svajonės, sunkiai dirba ir daug mokosi. Yra ir gimusių su „sidabriniu šaukšteliu burnoje“ – tų, kurie paveldėja tėvų turtus ar verslus ir visą gyvenimą lieka turtingais dykinėtojais. O kuo tapo berniukas, vaikystėje žaidęs saldumynų fabrike, iš tešlos lipdęs kareivėlius ir pamokose kvepėjęs migdolais ir tuo trukdęs susikaupti klasės draugams?
Guillermo Ramos Pérez | ©laimafoto
Guillermo Ramos Pérez yra ketvirtos kartos saldumynų fabriko vadovas. Jo prosenelis, Manuel Avilés Giráldez buvo išsilavinęs ir verslus savo laikmečio žmogus. Ilgą laiką tiekęs Andalūzijos mantekadų kepykloms cukrų, miltus ir kiaulienos taukus nusprendė, kad ir pats gali imtis naujo verslo – atidaryti kepyklą.
1888 metais Antequeroje atsidarė fabrikėlis, nelabai pretenzingu, bet daug ką sakančiu pavadinimu – La Antequerana. Nedidelėje patalpoje keli tvirti vyrai rankomis minkė tešlą, mantekadus kepė vienintelėje, alyvmedžių malkomis kūrenamoje krosnyje.
Tuo tarpu moterys, susėdusios prie ilgo stalo, formavo sausainius, vyniojo juos į popierėlius ir pakavo į dėžutes. Gamyboje buvo naudojami geriausi ingredientai, todėl produkcija greitai išgarsėjo savo kokybe ir išskirtiniu skoniu.
Manuelis vadovavo fabrikui 47 metus, po to perdavė augantį verslą savo žentui Juan Pérez de Guzmán. Jo vadovavimo laikais kepyklos produkcija imta prekiauti visoje Ispanijoje. Trečiąja įmonės vadove 1953 metais tapo įkūrėjo dvidešimtmetė anūkė Isabel Pérez Avilés. Į verslą tai pat įsitraukė ir jos vyras, o vėliau ir paaugę sutuoktinių vaikai. Po ponios Isabel mirties įmonės valdymą perėmė Guillermo Ramos Pérez – tas pats berniukas, kadaise kvėpinęs klasę vanile ir migdolais.
„Noriu kad mūsų gamykla gyvuotų dar daugelį metų, o kepiniai patiktų ateinančioms kartoms, kurios, tikiuosi, ir toliau norės išlaikyti kalėdines tradicijas. Noriu, kad žmonės, dirbantys mūsų įmonėje, neprarastų aistros ir meilės puoselėjant šias tradicijas“, – pradeda pasakojimą Guillermo.
„Tėvų fabrike vaikystėje praleidau daug laiko, išmokau suminkyti tešlą, vien pagal kvapą atskirdavau vanilę, migdolus, pistacijas, cukraus pudrą ir kitus įdarams naudojamus ingredientus. Vaikai man pavydėjo, nes galėjau bet kada užeiti į tėvų valdomą saldumynų fabriką.“
„Atvirai pasakius, tada negalvojau, kad tęsiu šeimos verslą. Turėjau visai kitas ambicijas, kitas svajones. Bet įvykiai susiklostė taip, kad likau La Antequerana. Bet nė akimirkos dėl to nesigailėjau. Nors iki šiol kvepiu saldumynais, bet su tešlos kareivėliais jau nebežaidžiu, o dirbu. Mūsų fabrikas turi ilgą istoriją, kartu su mumis auga ir ištisos pirkėjų kartos.“- didžiuodamasis pasakoja pašnekovas.
Paklaustas, kuriame regione mantecados yra populiausios, Guillermo atsako, kad šis andalūziškas tradicinis saldumynas daugiausia dėmesio ir susilaukia Andalūzijoje. Bet La Antequerana produkcija taip pat keliauja į įvairius Ispanijos regionus, kuriuose gyvena andalūzai ir net į Japoniją, Australiją, kur irgi yra norinčių išlaikyti andalūziškas Kalėdų tradicijas.
Šis tradicinis saldumynas yra toks savitas ir toks lokalus, kad jo neragavusiems, jis atrodo keistas – nei sausainis, nei biskvitas.
Kramtant burnoje lieka keistas skonis ir pirmąkart ragaujant dažnai kyla klausimas: „Ką čia valgau, ar sausainis tikrai iškepęs?“. „Mantecados sudėtinga eksportuoti į svečias šalis, nebent ten gyvena žmonės, turintys ryšį su Andalūzija ir žinantys mūsų krašto tradicijas.“
„Mums mantecados yra ne tik švenčių saldumynas“, – pasakoja Guillermo. „Jų gaminimas namuose yra neatsiejama Kalėdų dalis, kaip ir Betliejaus pastatymas. Net ir dabar, valdydami didžiulį mantecadų fabriką, prieš šventes šiuos saldumynus gaminame patys: su šeima minkome tešlą, kepame ir kartu valgome. Mantecado galima mėgautis visą dieną, po pietų ar vakarienės, skanauti užsigeriant kava.“
Kviečiame kartu pasižvalgyti po fabriką:
Iškepti mantecados yra labai trapūs, todėl kiekvienas sausainis susukamas į popierėlį, o vėliau dedamas į popierinę ar skardinę dėžutę, ant kurios pavaizduota čigonė vilkinti raudona suknele. Guillermo pasakoja, kad 2012 metais šiek tiek modernizuotas La Antequerna produkcijos dėžučių dizainas, kuris buvo naudojamas nuo pat pirmųjų fabriko dienų, todėl labai gerai atpažįstamas. Dar ir dabar dažnuose namuose močiutės šiose skardinėse dėžutėse laiko ne tik mantekados anūkų palepinimui, bet ir smulkius daiktus.
Paklausus, ar mantecadų receptas turi paslapčių, saldumynų fabriko savininkas atsako, kad vienintelė paslaptis – iš ko ir kaip padarytas įdaras. „Labai svarbu, kad miltai būtų visiškai sausi – mes juos ypatingai kruopščiai džioviname, kad neliktų drėgmės.
Pradžioje maišome kiaulės taukus, cukrų ir įdarą ir tik vėliausiai dedame miltus, kol kepyklos vyriausias meistras nusprendžia, kad masė yra tinkamos sudėties. Kepame mantecados 20 minučių. Naudojame tik geriausius iberico veislės kiaulių taukus, cinamoną perkame lazdelėmis iš Šri Lankos, kiekvieną ingredientą tikriname kelis kartus.
Miltus perkame iš to paties gamintojo jau 50 metų. Kitų paslapčių nėra – nors kepyklos technika per 133 metus pasikeitė neatpažįstamai – mantecadų skonis pasikeitė visai nedaug. Nepasikeitė ir darbų ritmas: užsakymų telefonas, pradėjęs skambėti jau rugsėjo pabaigoje, nutyla Kūčių vakarą. Viskas, didieji darbai baigėsi, galime atsikvėpti.“ – baigia savo istoriją Guillermo.
Taip pat skaitykite:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo: