Naujausios istorijos iš Andalūzijos:
Spalvotos problemos
Jei teko keliauti po Andalūzijos pajūrio miestus, turėjote susidurti su pulkais skaisčiai žalių ir įžūlių papūgų. Jos gyvena palmių viršūnėse, kelia daug triukšmo ir įveda savo tvarką ne tik pakrantės paplūdimiuose, bet ir miestų parkuose.
Baltasis mirusiųjų miestelis
Jei nutarsite iš Malagos pajudėti mašina Kordobos link, persikėlę per pirmąją Montes de Malaga kalnų grandinę išvysite du lankytinus objektus – po dešine į jus nuo kalvos stebeilysis Osborno bulius, po kaire ant kalno pamatysite keistą baltą miestelį, su kryželiais ant stogų. Tai Casabermeja San Sebastian mirusiųjų miestelis, arba tiesiog kapinės, vienintelės visoje Ispanijoje paskelbtos kultūrinės reikšmės nacionaliniu paminklui.
Istorinis Genovés sodas Kadise
Drakonmedžiai, klevai ir magnolijos; jukos datulės ir kiparisai; alijošiai, agavos ir granatmedžiai; kinrožių, figų, mimozų ir bugenvilijų krūmai; o kur dar skirtingų rūšių laurų, fikusų ir palmių medžiai... Ne, tai ne Edeno sodai, tai Genovés parkas, esantis Kadizo mieste.
Atalaya ir vikingų sūriai
Jei šiuo metu keliaujate po Andalūziją – sustokite ir pasilypėję ant aukštesnio kalno apsižvalgykite – kur nors horizonte turėtumėte pamatyti vienišą bokštą arba bent jau jo griuvėsius. Šiuo metu yra žinomi 125 geriausiai išlikę bokštai (vadinami atalaya), tačiau jų griuvėsių yra kelis kartus daugiau. Pirmieji atalya buvo pradėti statyti XI amžiuje aplink Seviliją, o per sekančius kelis šimtus metų išplito po visą Andalūziją. Kodėl?
Sevilijos Feria de Abril atvirkščiai
Ilgai galvojau kokią analogiją reikėtų pasitelkti bandant perteikti patirtus įspūdžius. Ne – tai ne tradicinis folkloro festivalis, su scena, vedančiaisiais ir aiškia programa. Ir net ne kokia mugė, kur verda prekyba, skamba muzika ir kvepia raugintais kopūstais. Ir net ne gegužinė, kur putoja alus ir trypiama kojomis. Sevilijos Feria de Abril yra viskas kitaip, tai tarsi „atvirkščia“ šventė, kurioje viskas vyksta ne toje scenos pusėje.
Osuna. Andalūziška Petra
Petra yra kalno uolose iškaltas miestas Jordanijoje. Tikrai įspūdingas, unikalus ir ko gero vienintelis toks pasaulyje. Sutinku, kad andalūziška Petra kur kas kuklesnė, tačiau toks palyginimas labiau atskleidžia panašumus, o nei skirtumus. Osunos miesto pakraštyje esantys smiltainio karjerai tūkstančius metų tiekė akmenis namų, pilių, rūmų ir bažnyčių statybai, o naujaisiais laikais pateko į modernių akmenskaldžių ir skulptorių rankas ir tapo erdve kultūros renginiams.
Netikras Almadovaras
Kadangi Ispanijoje almodovarų yra daug, tai šis vadinamas Almodovar del Río. Tai nedidelis Kordobos miesto pašonėje esantis miestelis iš tolo išsiskiriantis įspūdinga pilimi kalno viršūnėje. Nors pilių ir tvirtovių Andalūzijoje tikrai netrūksta, ši pilis atrodo kažkokia netikra - tarsi dekoracija, laikinai suręsta viduramžių filmo kūrimui. Čia buvo nufilmuoti keli Sostų karų epizodai. Ir taip, pilis yra tikra, o po ją pasivaikštinėti tikrai verta.
Granados granatos
Granato medžio vaisius yra šio miesto simbolis, nors labai tikėtina, kad miesto ir provincijos pavadinimas su šiuo vaisiumi nėra susijęs. Nustebote? Granáda stebina kiekviename žingsnyje, o norint trumpai apibūdinti miestą ir visą provinciją, pakanka vieno žodžio, kuriame telpa visa gamtos, gastronomijos, kultūros įvairovė ir kontrastai - Alhambra.
Castellar de la Frontera. Visko po vieną
Vingiuojant siauru serpantinu į Castellar Viejo sunku atspėti ką slepia ant kalno pilkuojančios akmenų sienos ir bokštai. Vietiniai šią įtvirtintą gyvenvietę vadina vila, kartais - kaimu. Viduje esančius namelius slepia pilko akmens mūrai, todėl Castellar tikrai nėra tipinis Kadiso provincijos baltasis miestelis. Šio kaimo, o gal vilos apžiūrėjimui pakaks geros valandos - čia rasite vieną restoraną, 8 kambarių viešbutį, vieną peña flamenca, vieną bažnyčią, vieną balkoną su vaizdu į dirbtinį ežerą, o vienintelėje gatvėje sutiksite ko gero vienintelę šio kaimelio katę.
Apie ispaniškus vardus ir pavardes
Smagu žinoti, kad Ispanijos rašančių garsenybių sąraše pirmieji du svarbiausieji yra glaudžiai susiję su Andalūzija. Vienas jų - Frederikas Garsija Lorka, gimęs Granados apylinkėse ir netoli jos sušaudytas. Antrasis - Migelis de Servantesas, ilgą gyvenimo dalį gyvenęs ir dirbęs Andalūzijoje, o garsųjį Don Kichotą iš La Manšos pradėjęs rašyti Sevilijos miesto kalėjime. Apie jų kūrinius pasakosiu plačiau kitą kartą. Šiandien pakalbėkime apie jų vardus ir pavardes.
Amžini Yanna sodai
Sodininkystės istorija prasidėjo maždaug prieš 4000 metų, kai žmogus prisijaukino augalus savo reikmėms. Augalai apsirūpino žmogų maistu, todėl jis galėjo pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo, prisitaikyti pasirinktą vietą savo poreikiams - statyti namus, įrengti kiemus, formuoti gatves ir kurti miestus. Mokėdamas norimoje vietoje išauginti augalus jis pradėjo kurti aplinką, kuri teikė ne tik maistą, bet ir estetinį malonumą. Taip atsirado pirmosios žaliosios vidinės namų ir miestų erdvės – sodai ir parkai.
Semana Santa žaliems
Semana Santa oficialiai pristatoma kaip kasmetinis krikščioniškas Jėzaus iš Nazareto kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas, bei viena iš savičiausių Andalūzijos krikščioniškų jausmų išraiškų. Tai vietos bendruomenei labai svarbus socialinis, kultūrinis ir net ekonominis reiškinys, turintis senas tradicijas. Semana Santa nepalieka abejingų – vieni, norėdami pasislėpti nuo šios šventės galingo prasiveržimo ir triukšmo išvažiuoja kuo toliau, kiti su nuostaba ir pagarbia baime stebi keistus vietos ritualus, treti neslepia džiaugsmo ašarų ir atvira širdimi išgyvena stiprų tikėjimo jausmą. Taigi – kas ta Semana Santa, kaip ją matome mes, turėdami unikalią galimybę prie jos prisiliesti iš labai arti.
Sostai Šventosios Savaitės procesijose
Svarbiausias Šventosios Savaitės (isp. Semana Santa) procesijos akcentas į kurį krypsta visų akys yra „trono“, kurį lietuviškai ko gero reikėtų vadinti „sostu“. Taip vadinami puošnūs neštuvai ant kurių, pakilusi virš minios plaukia svarbiausia, labiausiai gerbiama ir garbinama procesijos ikona - Šv. Mergelė.
Meskite į mane akmenį, arba viskas apie Nazarėnus
Kasmet, kol lietuviai ruošiasi Velykų sekmadienio dažytų kiaušių ritinėjimo ir kiečiausio margučio galo turnyrams, andalūzų galvose kirba visai kiti dalykai. Patikėkite – zuikučiai ir kiaušiai čia nėra pirmaeilis rūpestis – vyrai, moterys ir vaikai ruošiasi Šventosios Savaitės procesijoms.
Konkurencija dėl varpelių Šventosios savaitės procesijoje
Šventosios Savaitės procesijos yra tradiciniai vietos bendruomenės renginiai, į juos įtraukiami visi – net ir vaikai. Kas dalyvaus ir kokią rolę vaidins, koks bus procesijos scenarijus, priklauso tik nuo vietos bendruomenės sprendimo, todėl visos procesijos turi kažką išskirtinio.
UNESCO parodys jums kelią
Gal norėtumėte pakeliauti po Andalūziją kišenėje turėdami ne šiaip kelionių vadovą, o UNESCO saugomo paveldo objektų sąrašą? Andalūzijos sąrašas nėra trumpas – jeigu kiekvienam pažymėtam objektui skirtumėte bent po pilną dieną, susidarytų įspūdinga 8 dienų kelionė. Tiesa, vienas šio sąrašo objektų yra gana abstrakčiai aprašytas, todėl jo apžiūrą patartume derinti su kitų paveldo paminklų lankymu.
Sevilija žaliems
Vartydami interneto puslapius galite rasti daugybę patarimų, kurie turėtų padėti Seviliją pažinti per vieną, dvi ar net tris dienas! Mums šiame mieste teko praleisti tikrai daugiau nei tris dienas, bet galiu užtikrintai pasakyti – Sevilijos per dieną, tris ar net per savaitę tikrai nepažinsite, o kuo toliau ją tyrinėsite, tuo ji labiau stebins ir žavės. Sevilija yra paslaptinga, užburianti, įtraukianti ir matuojama ne laiku ir net ne koordinačių sistemomis, o visais mums duotais pojūčiais.
Frontera. Pasienis be sienos
Jei keliavote po Andalūziją, turėjote atkreipti dėmesį į miestelių pavadinimus, kurie baigiasi “...de la Frontera”. Tokių miestelių Andalūzijoje priskaičiuojama bent dešimt. Frontera lietuviškai reiškia siena ar pasienis. Gana keista regėti nuorodas į taip pavadintus miestelius važinėjant po provincijas, kurios tikrai tolokai nuo sienos su Portugalija ar Maroku. Taigi kokią sieną žymi visi šie miesteliai?
Žalias Sumanymas
Panašu, kad botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos ko gero visai negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas dar gali išsėdėti ilgus savo karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode tikrai nieko nepasieks. Ir dar - botanikos mokslas labai gražus ir estetiškas, todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!
Heraklio nuotykiai Andalūzijoje
Andalūzijos herbe vaizduojamas raumeningas jaunuolis, stovintis tarp dviejų kolonų ir glostantis poros milžiniškų liūtų nugaras. Kolonas jungiančioje arkoje užrašyta: Dominator Hercules Fundador, ką lotynų kalbos žodynėlis verčia taip – Valdovas Herkulis Įkūrėjas. Taip, tai jis - Heraklis, arba Herkulis, kaip jį vadino romėnai. Po teisybei, šis vyras į Andalūziją atvyko vogti jaučių, tačiau tos pačios kelionės metu nepasikuklino atlikti ir aibės žygdarbių, kurie buvo įvertinti.