1969 birželio mėnesį Manhateno Greenwitch Village rajone policija įsiveržė į „Stonewall Inn“ gėjų barą. Šį kartą eilinis pasityčiojimas iš baro lankytojų baigėsi muštynėmis su policija, visišku baro suniokojimu ir visą savaitę trukusiomis riaušėmis. Po dvejų metų panašus įvykis atsitiko kitoje Atlanto pusėje - Costa del Sol kurorte Torremolinos, kai ginkluota automatais policija užblokavo siaurame Begoña pasaže įsikūrusius LGBT barus, o iki paryčių vykęs 300 sulaikytųjų „asmenybės nustatymas“ baigėsi 119 barų lankytojų areštu.

Ten, kur dabar driekiasi pusantro šimto kilometrų Costa del Sol paplūdimių, kažkada buvo tik nuskurdę žvejų kaimeliai, uždaryti metalurgijos kombinatai, sugriuvę cukraus fabrikai ir sunykusios cukranendrių plantacijos. Costa del Sol atsirado praktiškai iš nieko – dar prieš gerą šimtą metų šioje pakrantėje atostogauti ryždavosi tik didžiausi keistuoliai, o šiais laikais galite rinktis nakvynę viename iš 530 viešbučių, nesuskaičiuojamoje gausybėje apartamentų ir vilų. Mažai kas žino, jog viskas prasidėjo nuo...Kardžuvės.

Dėl Andalūzijos miestų ir miestelių grožio ar ne grožio su keliautojais seniai nesiginčijame. Čia tiek visko įvairaus, kad užtenka kiekvienam skoniui. Užtat Esteponai darome išimtį, reiškiame didžiulę simpatiją ir net sakome, kad ji mūsų skonio. Šis, galima sakyti per prievartą Costa del Sol kurortu tapęs pajūrio miestelis, tikrai vertas ir pagyrų ir dėmesio. Esteponos ypatinga ne tik pakrantė, besidriekianti beveik 21 kilometrų. Ypatinga centrinė miesto promenada, gausiai apsodinta gėlėmis ir egzotiniais medžiais bei krūmais. Ypatingas net ir pats senasis Esteponos miestelio centras - jį galima drąsiai vadinti klasikiniu, savo unikalumą išlaikiusiu ir atsispyrusiu masinio turizmo architektūros madoms.

Sukame gaublį norėdami parodyti Evaristo, kad Lietuva nuo jo gimtojo miesto tikrai tolokai, bet patiksliname, kad susipažinome su jo kūryba ne ten, o apsilankę jo parodose Andalūzijoje. Jau pirmos pažinties metu sužinojome, kad jis yra ištapęs savo gimtojo Vélez-Málaga miesto koplyčios sienas ir lubas. Kitos tokios, vieno menininko ištapytos koplyčios pasaulyje nėra, bet tai nėra užfiksuota Guinness rekordų knygoje. Ir net viską žinančioje Wikipedia nieko nerašoma apie patį Evaristo Guerra - nepaprastų peizažų tapytoją iš Andalūzijos.

Juokaujama, kad Marbėjos gyventojo statusas vertinamas pagal vyro vairuojamo Porsche modelį, o moters – pagal jos rankinės prabangą. O greta Marbėjos esanti Sotogrande jau pati iš savęs yra statuso ženklas – joje gyvenantys tarpusavyje nekonkuruoja, todėl čia nieko nenustebinsi nei vairuojamo automobilio modeliu, ar vedžiojamo šuns veisle. Sotogrande save pristato kaip ramaus šeimyninio gyvenimo ir poilsio zona su labai neišsiskiriančiais landroveriais ir labradorais.

Torrox yra nedidelis Costa del Sol kaimelis – pueblo, Axarquia zonoje. Jis per mažas formuoti savo įvaizdį pats, todėl tokiems miesteliams kaip jis tenka išsirinkti kažką standartinio iš jau paruoštos įvaizdžio duomenų bazės. Torrox pasielgė drąsiai – šalia savo pueblo vardo įsirašė, kad „čia geriausias Europos klimatas”. Drąsus teiginys, net be šauktuko pabaigoje. Taigi – drąsos šiam pueblo netrūksta, o kuo jis dar nustebins?

Álora yra Guadalhorce upės slėnio miestelis, paskendęs citrusinių vaisių ir šimtamečių alyvmedžių soduose. Užsukame į jį ar bent jau pravažiuojame pro šalį gana dažnai, nes labai smagu savaitgalio išvykų metu pavinguriuoti įspūdingais Abdalajis upės slėnio keliukais.

Praeito amžiau viduryje Mijas atrodė tikrai varganai, daugelis namų buvo apleisti ir apgriuvę, o gyventojai vertėsi daugiausiai sodininkyste ir žemės ūkiu. Situacija ėmė keistis, kai septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje leista renovuoti namus ir įkurdinti juose vasaros apartamentus.

Švelnus ne tik todėl, kad galūnėje turi minkštai tariamą ñ – enja. Maurų laikais šis Granados karalystės miestas buvo svarbus šilko audimo centras, jo produkcija prekiavo net Damasko ir Bagdado turguose. Kelis amžius Salobreña apylinkėse augintos cukranendrės. Taigi prie šilko švelnumo pridedame melasos saldumą. Ir galiausiai - įmaišome patį švelniausią šios vietovės ingredientą – klimatą. Tobulai tinkantį tropiniams vaismedžiams ir visos Europos vyresnėliams.

„Mes norime į Rondo, o kitą dieną į Neriją“ – tokį pokalbį galėjote nugirsti praeitame amžiuje netoli Palangos Vasaros Estrados bilietų kasos. O mes tokius pageidavimus skaitome į Andalūziją susiruošusių XXI amžiaus keliautojų laiškuose ir džiaugiamės, kad tiek Ronda, tiek Nerija vis dar „sukasi“ lietuvaičiams ant liežuvio ir išlieka populiariausiųjų sąrašuose. Taigi šiandien plačiau apie Nerja, bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira ch raide galūnėje.

Vienas iš tų retų Andalūzijos miestelių pavadinimų, kuris „kaip rašomas, taip ir tariamas“. Jei dėl šalimais esančio Nerja teisingo tarimo dažnam lietuviui kyla abejonių, tai „Frigilianą“ idealiai ištars net ir plungiškis.

Vieni Marbėja lygina su Majamiu, kitiems ji labiau panaši į Beverli Hilsą, o nekurie sako, kad tai dar vienas nuostabaus grožio Costa del Sol miestelis, atplėštas nuo Andalūzijos ir pasidalintas "godžių pasaulio turčių".

Esame aplankę nemažai pasaulio miestų, tačiau nei viename iš jų negyvenome taip ilgai, kaip Antequeroje. Geri bičiuliai stebisi tokiu mūsų sėslumu nemažiau už mus pačius. “Kodėl Antequera?” - beveik kiekvieną kartą išgirstame šį klausimą prisistatydami naujiems draugams - ir andalūzams, ir užsieniečiams, ir lietuviams. Ir visiems jiems atsakome… skirtingai. Taigi – kodėl Antequera mūsų neišleidžia, kuo žavi ir ką duoda tokio, ko iki šiol neradome kitur?

Jei nutarsite iš Malagos pajudėti mašina Kordobos link, persikėlę per pirmąją Montes de Malaga kalnų grandinę išvysite du lankytinus objektus – po dešine į jus nuo kalvos stebeilysis Osborno bulius, po kaire ant kalno pamatysite keistą baltą miestelį, su kryželiais ant stogų. Tai Casabermeja San Sebastian mirusiųjų miestelis, arba tiesiog kapinės, vienintelės visoje Ispanijoje paskelbtos kultūrinės reikšmės nacionaliniu paminklui.

Panašu, kad botanika yra super taikomasis mokslas, kuris be praktikos ko gero visai negalėtų egzistuoti. Jei koks fizikas ar istorikas dar gali išsėdėti ilgus savo karjeros metus patogiame kabinete, tai botanikas be darbo lauke, miške ar sode tikrai nieko nepasieks. Ir dar - botanikos mokslas labai gražus ir estetiškas, todėl gumines pirštines su džiaugsmu maudavosi ir kastuvą į rankas imdavo net aristokratų šeimos. Ir joms puikiai sekėsi!

Antekera miesto fotografų asociacijos (AFA) organizuojamuose konkursuose didžiausią galimybę gauti apdovanojimą turi fotografija, kurioje įamžintas El Torcal. Toks dėsningumas gali priversti šyptelėti tik tuos, kurie mano kad vietos fotografai stokoja fantazijos ir tingi pasižvalgyti ką nors naujo. Kad El Torcal nėra tik dar viena lankytina vietos įžymybė supratau penktą kartą ant jo užkilęs.

Caminito del Rey yra magiška vieta. Ne, čia nėra dažni stebuklai ir nevyksta burtininkų ir raganų festivaliai. Beveik 5 kilometrų ilgio takas yra žmogaus rankų kūrinys – vingiuojantis vaizdingo tarpeklio šlaitais, vietomis pakimbantis virš bedugnės, per prarajas perkeliantis tilteliais ar nuvingiuojantis anksčiau veikusių vandens kanalų vagomis. Taip, vietomis gali išgirsti keistus garsus, pajausti netikėtus vėjo gūsius ar krūptelėti nuo šnarėjimų krūmuose, tačiau tai žemiški dalykai. Magija slypi kitur – norint čia patekti reikės ypatingos kantrybės, burtų ir net telepatijos sugebėjimų.

Andalūzijoje nuo seno miestų ir miestelių namų sienos, tvoros ir net bažnyčios dažomos balta spalva. Taip daroma ne tik todėl, kad šviesios sienos mažiau įkaista, o baltos kalkės padeda kovoti su parazitais. Balta spalva yra tradicinė, todėl kita spalva dažyti namus yra tiesiog draudžiama. Baltuojantys miesteliai regione yra tokie dažni ir įprasti kaip ir žaliuojančios alyvmedžių giraitės. Tačiau Júzcar miestelis nusprendė kitaip.

Gamtos fotografas žino, kad peizažo fotografijai neužtenka tik peizažo. Svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, vietą ir sulaukti „auksinės valandos“ – ypatingo momento. Panašiai apie dėmesio vertų lankytinų vietų lankymą kalba ir kelionių ekspertai. Svarbu ne tik pasiruošti kelionei, bet ir pasirinkti tinkamą jų vizito laiką. Šįkart ne sezono metu keliaujame į Rondos miestą.

Idealus poilsis prie jūros atrodo taip: ryte jus žadina tingus bangų ošimas; gerdami kalvą prie pusryčių stalo mostelite ranka iš uosto išplaukiančioms jachtoms; popiet į paplūdimį nusileidžiate tiesiai iš apartamentų; vakare valgydami žuvį restoranėlyje ant jūros kranto akimis palydite saulę. Po vakarienės dar kiek pavaikštinėjate pakrantės promenada, pasiklausote gatvės muzikantų ir grįžę be jėgų krentate į lovą. Ech! Malonus ir varginantis tas jūros artumas...

„Reikia leisti žmonėms daryti beprotybes, nes tik tuomet jie sukuria kažką nepaprasto“, - teigia Carlos Martín. Jo tėvas, Esteban Martín, prieš trisdešimt metų, kartu su keliais mūrininkais Benalmadenoje savo rankomis pastatė keistą Colomares pilį. Tuomet nesulaukusi pripažinimo ir šlovės dabar ji tapo vieta, į kurią pasifotografuoti lekia nuomonės formuotojai iš viso pasaulio. Iš pažiūros tai nei pilis, nei tvirtovė, nei muziejus. Esteban Benalmadenoje sukūrė didžiausią kada nors pasaulyje Kristupui Kolumbui ir Amerikos atradimo istorijai skirtą paminklą.

Yra žmonių, kurie Viduržemio jūros paplūdimyje galėtų nepavargdami vartytis savaitėmis – skaitydami visą metinę žurnalų prenumeratą, megzdami šeimai žieminių kojinių ir šalikų kolekciją, arba ragaudami gaivius paplūdimio kokteilius ir rinkdami jų skėtukų kolekciją. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų, o ypač darbo reikalais. O norintiems poilsiauti kiek aktyviau Viduržemio jūros pakrantė siūlo begales atrakcijų ir įdomybių.

Andalūzija savo pradžią skaičiuoja nuo Herkulio laikų. Mažuose šio regiono miesteliuose gausu romėnų miestų griuvėsių, vizigotų nekropolių, vis dar stovinčių maurų tvirtovių ar išpuoselėtų renesanso rūmų, o muziejuose – archeologinių eksponatų. Taigi, ypatingo dėmesio siekiantis andalūziškas miestelis privalo turėti slaptą „kozirį“. Osunos „koziris“ – joje filmuotas „Sostų karų“ serialas, Guadix – urvuose įrengti gyvenamieji namai, Setenil de Las Bodegas – virš miestelio namų pakibusios uolos. O štai Teba pasakoja istoriją apie Karaliaus širdį