Nepatogūs indai
Muziejų ekspozicijose galite pamatyti amforas – keramikinius indus smailėjančiu dugnu ir dažniausiai su dviem ąsom iš šonų. Jose būdavo gabenamas ir saugojamas vynas, garum, aliejus, medus, konservuoti vaisiai, kiti įvairūs skysti ir birūs maisto produktai. Degta keramika yra labai praktiška medžiaga – nebijo drėgmės, temperatūrų pokyčių, jos nepragriaužia pelės žiurkės ir kiti kenkėjai.
Apžiūrinėjant antikos laikų amforas dažnam kyla bent du klausimai:
• Kodėl jų tokia nepatogi, nestabili forma? Kaip jas tokias vežti vežimuose ar plukdyti laivų triumuose? Kaip iškrauti ir sandėliuoti?
• Kaip jas išplauti, jei toks siauras kaklelis, o dugnas taip giliai?
Smaila amforos dugno forma puikiausiai tiko susmeigti jas stabiliai į smėlį laivo triume, iškraunat pakrantėje ar namo rūsyje. Transportavimui skirtos amforos sverdavo tiek, kad jas, laikydami už ąsų, galėtų iškrauti ir pernešti pora vyrų. Amforos būdavo gabenamos sukabinus jas ant asilų, mulų ar arklių šonų – vežimus tais laikais naudodavo retai.
Transportavimui skirtų amforų pagal paskirtį antrą kartą niekas nenaudodavo, nes išplovimas kainuodavo daugiau nei naujos padarymas. Žiedinė ekonomika dar nebuvo populiari. Amforas kartais panaudodavo statybose, suversdavo į pelkes ar po kokio pastato pamatais, perdengdavo stogus, tačiau dažniausiai tiesiog sudaužydavo - šalia Romos yra milžiniškas molio duženų kalnas supiltas iš 58 milijonų sudaužytų amforų. Šį kalną tyrinėjantys archeologai atkuria prekių judėjimo kelius ir teigia, kad daugiausiai grūdų, vyno, alyvuogių aliejaus ir garumo į Romą atkeliaudavo iš Andalūzijos.
Amforos užmatytos įvairiose Andalūzijos vietose:
Skaitykite kitas istorijas:
Ačiū, kad skaitėte! Jei patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo: