Romėnai pradėjo Andalūzijoje auginti kviečius ir vynmedžius. Arabai išmokė auginti sodus, įdiegė drėkinimą, tobulino alyvmedžių auginimą bei aliejaus gamybą. Pagrindiniai šio regiono patiekalai valgomi šaukštu, todėl mitybos tradicija vadinama „šaukšto“ virtuve. Atlantas ir Viduržemio jūra, kalnai, derlingos lygumos ir drėgni slėniai – visą tai rasite nukėlę garuojančio puodo dangtį.
Nelaikome savęs kulinarijos ekspertais ar maisto kritikais. Bendraujame su tais, kurie išmano vietos virtuvę ir pasakojame ką iš jų sužinojome.
Naujausios istorijos
Valgome alyvuoges
Užsukus į restoraną ar barą Andalūzijoje dažnai kartu su gėrimu gausite ir dubenėlį žalių alyvuogių. Paragavę jų lietuviai pastebi, kad vietos alyvuogės yra „kitokios“ nei ragautos kitose Viduržemio jūros šalyse. „Kitokios“ – reiškia, kad nėra kažkuo įmantriai pagardintos, kimštos ar pamaišytos.
Viskas apie česnaką. Och tas ajo!
Victoria Beckham (ex. Posh Spice) kadaise skundėsi, kad visa Ispanija jai kvepia (o gal smirdi?) česnaku, į ką ispanai atsakė smagiu kikenimu ir nė kiek neįsižeidė. Ne tik Ispanijos, bet ir Andalūzijos virtuvė neįsivaizduojama be česnako. Jis yra visur. Nesiraukykite – jeigu iki šiol galvojote, kad česnakas (isp. ajo) yra tik šlykštus smirdukas – perskaitykite šį dosje iki pabaigos ir garantuoju, kad česnako kvapui duosite antrą šansą sužinoję apie jo fantastiškas savybes ir naudą sveikatai.
Ar tikrai paskutinė vakarienė?
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? – pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Daugumoje darbų stalo viduryje pamatysite didelį indą, kuriame patiekiama žuvis, paukštiena, triušis, ožiukas arba tiesiog įpilta alyvuogių aliejaus duonos pamirkymui.
Rožinė paslaptis
Malagėnai juokauja, kad rosadą žino visi, nors niekas jos nėra matęs gyvos. Ši žuvis kažkokiu mistiniu būdu pasirodė provincijos restoranuose ir nors greitai išpopuliarėjo, nuo 1990 metų premjerinio pasirodymo nelabai toli išplito. Rosada savo pavadinimą gavo dėl rožinės (iš tiesų gal labiau oranžinės) odelės spalvos. Mėsa yra balta ir puikios tekstūros, kaulų beveik nėra. Žuvis iš veido nėra labai simpatiška, bet šiuo atveju vertinama ne išvaizda o skonis.
Ruta de las tapas. Vaikštome užkandžiaudami
Lapkritis galutinai sugrąžina vasaros išbalansuotus Andalūzijos miestus į įprastas vėžes – turistai išsivažinėjo, restoranus ir barus atsikovojo vietiniai, todėl galima grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą. Su rudeniu trumpam atkeliauja ir sezoninė melancholija - greičiau temsta, norisi likti namuose, o ne vaikštinėti po apylinkes ar miesto gatvėmis.
La ramblos butelis
Keliaudami po Guadix, pas vietos keramikus nusipirkome originaliai atrodantį molinį indą vandeniui. Kažkokios TV laidos metu teko matyti, kaip iš tokio butelio darbininkai geria vandenį, todėl pagalvojom, kad kada nors „pravers ūkyje“ vasaros karščių metu. Indas yra gana talpus, pagamintas iš molio, todėl nėra lengvas ir nelabai tinka žygiams po kalnus, todėl kol kas naudojome kaip dekoratyvinį elementą. Taip galvojau kol neišbandžiau ir nesužinojau šio indo istorijos.
Nepatogūs indai
Muziejų ekspozicijose galite pamatyti amforas – keramikinius, smailaus dugno formos, dvi asas turinčius indus, kuriuose būdavo gabenamas ir saugojamas vynas, garum, aliejus, medus, konservuoti vasiai, kiti įvairūs skysti ir birūs maisto produktai. Degta keramika yra labai praktiška medžiaga – nebijo drėgmės, temperatūrų pokyčių, jos nepragriaužia pelės žiurkės ir kiti kenkėjai.
Tikras ar netikras gaspačo
Andalūzai burnoja stebėdami, kaip jų tradicinę šaltasriubę gaspačo klastoja „nemokšos ir pigaus populiarumo besivaikantys“ virtuvės meistrai, gamindami šį patiekalą ir su tabasco, ir avokadais, ir su braškėmis, ir dar su bala žino kuo. Panašias emocijų audras kelia ir kitos tradicinės šaltasriubės - salmorejo ir ajoblanco, gaminamos netradiciniais būdais.
Ispaniškos šaltsriubės. Gaspačo receptas
Gaspačo sriuba (isp. gazpacho) tikriausiai daugiausia ovacijų pasaulyje susilaukianti ispaniška šaltasriubė. Ši sriuba turi dar bent penkias ne mažiau gardžias pusseseres (ajoblanco, salmorejo, mazamorra, porra antequerana). Pasakojame apie jas trumpai.
Churros - ispaniškos konditerijos klasika
Churros (lt. čūros) - Tai iš miltų ir vandens suformuotos pailgos spurgelės, iškeptos alyvuogių aliejuje. Valgomos dar šiltos, mirkant jas karštame šokolade.
Apie Lauro lapą
Kai dievas Apolonas įsimylėjo deivę Dafnę ir bandė ją suvilioti, Dafnė nepasidavė ir paprašė savo mamos Gajos pagalbos. Mama ją paslėpė, o vietoje dukros paliko lauro medį.
Naudingas riebalas. Ar taip būna?
Paradoksas, kad alyvuogių aliejaus Virgen Extra nauda sveikatai grindžiama tuo, kad šis aliejus yra...“naudingas“ riebalas.
Gaminame su Ana: ispaniškas omletas (tortilla de patatas)
Ispanai jau kelis šimtmečius diskutuoja, ar jų nacionalinis patiekalas ispaniškas omletas (isp. tortilla de patatas) turi būti gaminamas su svogūnu, ar be jo. Susitarimas iki šiol nepasiektas. Šis paprastas bulvių, aliejaus, kiaušinių ir druskos patiekalas slepia dar vieną dilemą. Kaip jį kepti? Nedaug, kad liktų kreminė tekstūra, ar ilgiau, kad taptų kietas kaip plyta? Pagal tai, kaip iškeptą omletą mėgsti, gali net susilaukti pravardės - liquidista (skystavalgis) arba cuajadista (kietavalgis).
Kaip derinti alyvuogių aliejų su maistu?
Karta viena pražystama prancūzė, paklausta apie vyno ir maisto derinimą išdėstė labai trumpą teoriją: „Derink kaip nori, svarbu, kad kitą dieną neskaudėtų nei galvos, nei skrandžio“.
Pomidorų gidas
Tikras geras pomidoras „pats sau fainas“ ir lėkštėje jam nereikalingi konkurentai. Šiek tiek druskos, alyvuogių aliejaus ir dieviškas skonis garantuotas. Pomidoras auginamas visuose žemynuose, jis yra antra labiausiai paplitusi ir vartojama daržovė pasaulyje, populiarumu nusileidžianti tik bulvei. Ispanijoje per metus vienas gyventojas suvalgo apie tryliką kilogramų pomidorų. Tad šiame straipsnyje papasakosiu apie ispaniškus pomidorus ir kaip iš jų pasigaminti salotas savo virtuvėje.
Gaminame su Charo: „Galipuche“ troškinys iš laukinių smidrų
Kaip lietuviai po miškus rudenį ieško grybų, taip pavasarį, sužaliavusiose pievose ir kalnuotose vietovėse andalūzai ieško laukinių smidrų, tagarinų ir pankolių. Vieniems tai smagus laisvalaikio užsiėmimas, kitiems – net pragyvenimo šaltinis. Tik atsiradus pirmiesiems laukiniams smidrams turguje, virtuvės šefė Charo Carmona pakvietė iš jų gaminti „Galipuche“ troškinį.
Gaminame su Charo andalūziškas Migas
Andalūziškas posakis sako: Duonos trupiniai valgomi du kartus. (Las migas de pan a las dos vueltas están). Ir tikrai, kai ėmiau domėtis šio regiono receptais, atradau, kokia populiari čia yra vakarykštė balta duona ir kaip sumaniai ji panaudojama. Andalūzijos kepyklėlėse galima įsigyti maišelį su „vakarykštės duonos riekelėmis“; o prekybos centre, šalia pakuočių su miltais, lentynoje puikuojasi ir pakuotės su migas (duonos trupiniais). Vakarykštė balta duona naudojama gaminant sriubas, troškinius, apkepant mėsą ir žuvį, o taip pat ruošiant tradicinį ispanų virtuvės patiekalą Migas.
Alyvuogių aliejaus spaudimo technologijos
Muziejuose galima pamatyti įvairius, dar praeitą šimtmetį naudotus alyvuogių malūnus ir aliejaus presus. Jie nelabai skiriasi nuo įrenginių, naudotų ir Romos laikais.
Gaminame su Charo andalūzišką apelsinsriubę
Pasakoti Andalūzijos virtuvės istoriją ir gaminti šio regiono patiekalus pakvietėme ypatingą moterį, virtuvės šefę, dvidešimt keturis metus gyvuojančio restorano, tapų baro Arte de Cozina šeimininkę Charo Charmona. Ypatingame jos šeimos restorane galima išskirtinė kulinarinė kelionė laiku: čia pagal senus regiono receptus atkuriami ir gaminami gardūs andalūziški patiekalai.